Naudodami „Hubble“ kosminį teleskopą astronomai nustatė, kad Markarian 231 – arčiausiai Žemės esanti galaktika su kvazaru, yra maitinama dviejų juodųjų skylių, kurios įnirtingai sukasi viena aplink kitą.
Tyrimai leidžia daryti prielaidą, kad kvazarai – aktyvūs spinduliuojantys galaktikų branduoliai, – gali turėti dvi centrines supermasyvias juodąsias skyles, kurios patenka į viena kitos orbitą dėl to, kad čia anksčiau susijungė dvi galaktikos.
Juodųjų skylių duetas generuoja milžiniškus energijos kiekius, dėl kurių galaktikos branduolys šviečia kur kas stipriau nei milijardai jos žvaigždžių.
Jeigu tik viena juodoji skylė būtų kvazaro centre, visas padidėjęs dujų diskas, sudarytas iš jį supančių karštų dujų, šviestų ultravioletiniais spinduliais. Tačiau vietoje to didžiulių disko ultravioletinių spindulių švytėjimas šalia centro staiga sumažėja.
Tai leidžia manyti, kad karštų dujų diskas turi didelę skylę, kuri supa centrinę juodąją skylę. Geriausias šito reiškinio paaiškinimas, remiantis dinaminiais modeliais, yra tas, kad disko centrinę dalį iškreipia dvi juodosios skylės, besisukančio viena aplink kitą.
Antroji, mažesnioji juodoji skylė, sukasi vidiniame padidėjusio disko pakraštyje, ir turi mažą savo diską su ultravioletinių spindulių šviesa.
„Mes esame labai sujaudinti šito atradimo, nes jis ne tik parodo dvinarės juodosios skylės egzistavimą Mrk 231, tačiau byloja esant naują metodą sistemiškai ieškoti juodųjų skylių remiantis jų išspinduliuotu ultravioletinių spindulių kiekiu“, – sakė vienas tyrėjų Youjunas Lu'as iš Nacionalinės astronomijos observatorijos Kinijoje.
„Mūsų Visatos struktūra, tokia kaip šios milžiniškos galaktikos ir galaktikų struktūros, didėja mažoms sistemoms susijungus į didesnes ir dvinarės juodosios skylės yra natūrali šių susijungimų pasekmė“, – pridūrė vienas iš tyrėjų Xinyu Dai'us iš Oklahomos universiteto.
Manoma, kad centrinės juodosios skylės masė yra lygi 150 mln. mūsų saulės, o jos kompanionės – 4 milijonams. Galaktika Mrk 231 nuo mūsų nutolusi per 600 mln. šviesmečių.
Tyrimai publikuoti „Astrophysical Journal“.
Paieška archyve
