„Yeti Dynamics“ internete neseniai paskelbė naują įspūdingą mokslinę vizualizaciją, kurioje demonstruojama, kaip Žemės dangus atrodytų tuomet, jei dėl kokių nors priežasčių antroji pagal dydį Saulės sistemos planeta Saturnas staiga pradėtų kristi į Saulę ir atklystų prie vidinių planetų.
Žinoma, tokiu atveju matytume ne tik nuostabių vaizdų ir meteorų fejerverkų – vyktų ir aibė kitų dalykų. Pavyzdžiui, Saturno gravitacija nusiaubtų Žemę ir pasiųstų ją į visiškai kitą orbitą, kuri Žemės gyvybei būtų mirtina. Saturnui pasiekus Marso orbitą, žieduotoji planeta taptų ryškiausiu naktinio dangaus objektu – ryškesniu net už mėnulio pilnatį.
Saturnas atspindi apie 47 proc. jį pasiekiančios šviesos, o Mėnulis – tik apie 12 proc. Saturnas toks didelis, kad net už 55 mln. km būtų aiškiai matomas kaip planeta, kurią juosia žiedai. O štai tokiu atstumu esantis Marsas net ir pro žiūronus ar mėgėjišką teleskopą mums matomas kaip kartais ryškesnė, kartais blausesnė rausva žvaigždė. Beje, Saturnui atsidūrus Marso orbitoje, plika akimi būtų galima aiškiai matyti ne tik jo žiedus, bet ir palydovus, kurie, tiesa, būtų matomi kaip mažos žvaigždutės. Ryškiausia iš jų būtų Titanas. Po kelių mėnesių, kai Saturnas atsidurtų tik už 1,5 mln. km nuo Žemės, jis apšviestų vadinamąją „tamsiąją“ Mėnulio pusę.
Tokiu atveju visai šalia Žemės atsidurtų Saturno mėnulis Titanas, kuris nuo Saturno nutolęs 1,2 mln. km. Mūsų Mėnulis nuo Žemės nutolęs daugiau kaip 0,385 mln. km. Saturnui prie Žemės priartėjus per 1 mln. km, ant virš horizonto tekančio Saturno paviršiaus atsirastų juoda dėmė. Tai – Žemės šešėlis. Mėnulio vietoje atsidūręs
Jei Žemė kirstų Saturno Rošo ribą (Roche limit), gravitacinės jėgos sudraskytų Žemę ir Saturnas pasipuoštų dar vienu žiedu. Tačiau įsivaizduokime, kad Žemė tokio likimo sugeba išvengti. Saturnui praskriejus pro Žemę ir nuskriejus Saulės link, būtų pasiektas dar vienas optiškai įdomus paskutinės Saturno kelionės momentas – Saturnas užtemdytų Saulę. Žemės danguje vaizdas turėtų būti iš proto varančiai nuostabus: diena virstų naktimi, o vietoj Saulės danguje spindėtų fantastiškasis Saturnas.
O kur dar aibė kitų neeilinių reginių: garsusis šešiakampis Saturno ašigalis ir finalinė Saturno vojažo į Saulę stadija, kuri, ko gero, baigtųsi didžiausia istorijoje Saulės sistemos katastrofa ar net jos pabaiga – Saturno susidūrimas su Saule. Ar Saturnas prieš tai virstų neįsivaizduojamo dydžio kometa? O gal paskui save į Saulės gelmes jis patrauktų ir visas kitas Saulės sistemos planetas? Šių galimybių vizualizacijos autoriai nesvarsto. Tačiau pakankamai įspūdingai atrodo ir „paprasčiausias“ Saturno priartėjimas prie Žemės.
Paieška archyve
