Pirmą kartą žmonijos istorijoje jaunoji karta žiniomis apie technologijas lenkia senąją. Taip konferencijoje „Inovacijų diena“ sakė „Microsoft“ valdybos Europoje pirmininkas Janas Muehlfeitas. Priklauso ką laikysime technologijomis ir jų ateitimi. Štai daugelis ateities ieško ne elektroniniuose niekučiuose ar programinėje įrangoje, o robotuose ir kituose tik filmuose matytuose padaruose.
Pirmą kartą žmonijos istorijoje jaunoji karta žiniomis apie technologijas lenkia senąją. Taip konferencijoje „Inovacijų diena“ sakė „Microsoft“ valdybos Europoje pirmininkas Janas Muehlfeitas. Gal ir tiesa, jei kalbėti apie „tweetus“, „one.lt“ ir kitus dalykėlius, kad ir mobiliuosius telefonus. Priklauso ką laikysime technologijomis ir jų ateitimi. Štai daugelis ateities ieško ne elektroniniuose niekučiuose ar programinėje įrangoje, o robotuose ir kituose tik filmuose matytuose padaruose.
Ir pirmauja čia tikrai ne jaunimas. Tailande ir Šveicarijoje jau įvyko spektakliai, kuriuose vaidina robotai. Japonai juos štampuoja vieną po kito kaskart gąsdinančiai artėdami prie „I, Robot“ ir kituose filmuose matyto pasaulio. Robotai panašėja į žmogų, auga, išmoksta reikšti ir suprasti emocijas. Jie tampa panašūs į mus, bet tai ne vienintelis kelias, kuriuo galima eiti. Štai Japonijos mokslininkai sukūrė cheminį gelį, kuris gali šliaužti lyg kirminas.
Mokslininkui Shingo Maeda su kolegomis Waseda universitete pavyko sukurti spalvą keičiantį gelį. Jį sudaro dydį priklausomai nuo aplinkos keičiantys polimerai. Ir kas galį paneigti, jog tai nėra tobulesnės, ne mechaninės robotikos pradžia.
Gelio veikimas grįstas vadinama Belousovo-Žabotinskio reakcija, kuomet vieno ar kelių elementų koncentracija periodiškai didėja ir mažėja. Rezultatas – medžiaga, kuri gali pati vaikščioti be elektrinės stimuliacijos.
Polimerai susitraukia ir pailgėja reaguodami į rutenio bipyridino jonus – ciklinėje reakcijoje prijungiami ir atjungiami elektronai, o tai ir sukelia judėjimą. Pats efektas nėra naujas ir jau kurį laiką žinomas. Tačiau pirmą kartą jis panaudotas kuriant tokių matmenų medžiagą.
Maeda su kolegomis sumanė, kaip padaryti gelį kiek įmanoma labiau reaguojančiu į aplinką. Jo atomų tarpusavio ryšiai nuolat įtempti, forma gaubta. Atitinkamai į elektronų prijungimą ir atjungimą reaguojama jautriau.
Kol kas gelis moka keliauti tik nelygiu, kiek grublėtu paviršiumi. Tačiau laboratorijoje jau kuriame patobulinta versija, kuri mokės kaip kirminaitis judėti ir lygiu paviršiumi.
Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad cheminis judėjimas gerokai pranašesnis už mechaninį. Nereikia elektros grandinių, išorinio valdymo sprendimų radijo bangomis ar laidais – viskas valdoma cheminėmis reakcijomis ir per atstumą. Be to, cheminiai organizmai ateityje greičiausiai galės patys save valdyti, tiesiog sukurti valdymo mechanizmą kai jis reikalingas. Gali būti, jog ateitis pasuks ir fizikos bei chemijos susiliejimo robotikoje link – tarkime, robotų judamos dalys bus mechaninės, bet valdymo ir sujungimo mechanizmai – cheminės prigimties.
Anot gelio kūrėjų, gal būt panašios medžiagos ateityje taps ir dirbtinio intelekto sistemų ašimi, savitomis smegenimis. Na, pagyvensim, tik nežinau ar visi pamatysim. Bet kokiu atveju – visai įdomu. Vis ne dar vienas sunkiai žirgliojantis robotukas su akumuliatoriumi...
