Nusikeikei prie kavos aparato, pasakei draugei, kad norėtum naujos kėdės, arba tiesiog tyliai mintyse paminėjai norą pailsėti kažkur prie jūros. Ir štai, telefone reklama apie ergonomines biuro kėdes, pigiausius skrydžius į Barseloną arba pasiūlymai vidinių žarnyno valymo programų, apie kurias niekam garsiai nesakei. Tai sutapimas, sakai?
Nusikeikei prie kavos aparato, pasakei draugei, kad norėtum naujos kėdės, arba tiesiog tyliai mintyse paminėjai norą pailsėti kažkur prie jūros. Ir štai, telefone reklama apie ergonomines biuro kėdes, pigiausius skrydžius į Barseloną arba pasiūlymai vidinių žarnyno valymo programų, apie kurias niekam garsiai nesakei.
Tai sutapimas, sakai? Kartais, bet kai tai pasikartoja trečią, penktą, dešimtą kartą, net pats ramiausias žmogus pradeda svarstyti: ar tikrai mano telefonas neklauso? Šiandieninis išmanusis telefonas tikrai ne tik skambučių įrenginys. Tai tavo mikrofonas, tavo lokacija, tavo žvilgsnių kryptis, tavo laikysena, tavo balso tembras, tavo emocinis tonas.
Asociatyvi „Piabay“ nuotr.
Ir nors oficialiai niekas nieko neseka, praktiškai kiekviena programėlė, kuriai duodi leidimą naudotis mikrofonu, teoriškai gali tą leidimą interpretuoti labai plačiai. Ir tai daroma ne tam, kad kas nors klausytųsi tavęs asmeniškai. Tai daroma tam, kad tave būtų galima parduoti. Tavo dėmesį, tavo impulsą, tavo reakciją.
Kas iš tikrųjų vyksta?
Gamintojai dažniausiai atsako išsisukinėjant: jokie pokalbiai nėra įrašomi be vartotojo žinios, sistemos klausosi tik suaktyvinus tam tikrą komandą, viskas vyksta dėl patogumo. Ir iš dalies tai tiesa, įrenginiai tikrai reaguoja į raktines frazes, pavyzdžiui, „Hey Siri“ ar „Ok Google“. Tačiau čia prasideda ir gudrybė: kad telefonas galėtų išgirsti komandą, jis turi klausytis.
Nuolat, nes kaip kitaip jis sužinotų, kada jį pašaukei? Tai vadinama aktyviu klausymu foniniame režime. Ir nors įrašymas prasideda tik po komandos – foniniai duomenys gali būti kaupiami, analizuojami, apdorojami algoritmais.
Ne balso įrašas, o intonacija, žodžių dažnis, net pauzės tarp sakinių. Visa tai paprasčiausias signalas, kuris vėliau panaudojamas ne prieš tave, o tavo vietoje. Kad būtų pasiūlytas reikalingas produktas. Kad algoritmas galėtų tave pažinti geriau nei tavo artimas žmogus.
Ką apie tai žinai ir... ką renkiesi ignoruoti?
Dauguma žmonių spaudžia „sutinku“, net neperskaitę, kokias teises suteikia aplikacijai. Mikrofonas? Kodėl gi ne. Lokacija? Aišku. Prieiga prie kontaktų, nuotraukų, net SMS – viskas kad veiktų geriau. O paskui stebiesi, iš kur reklama „pataikė“. Ji nepataikė – ji sekė.
Nebūtinai žino tavo vardą, bet puikiai supranta, kad tavo tonas šiandien buvo nervingas, o vakar – su didesne pirkimo tikimybe. Tokie duomenys brangūs. Ir jei tu už programėlę nemoki – reiškia, kad produktas esi tu.
Ar gali to išvengti?
Skamba kaip sąmokslas, bet tai kasdienybė. Tavo telefonas nereikia paslaptingai, jis tiesiog tyliai daro savo darbą. Ir jei anksčiau privatumas buvo tavo teisė, dabar jis tapo tavo atsakomybe. Gamintojai nebeslepia, kad renkama naudojimo informacija, bet beveik niekas neaiškina, kiek gilus yra tas naudojimas.
Ir kol tu naudoji telefoną ieškodamas atsakymų, jis jau rašo tavo klausimus į algoritminį žemėlapį. Šiai dienai teikiamos informacijos srautą gali sumažinti: gali patikrinti, kurios programėlės turi prieigą prie mikrofono. Gali išjungti balso padėjėjus, nepalikti įjungto Wi-Fi ar „Bluetooth“ visą laiką.
Gali naudoti naršyklę, kuri nerenka duomenų. Gali būti vienu žingsniu sąmoningesnis. Bet negali visiškai atsijungti, jei nori likti skaitmeniniame pasaulyje. O tai ir yra didžioji dilema: kuo patogiau, tuo brangiau, tik tu net nepastebi, kuo sumokėjai.
