Kasdien naudojamas išmanusis telefonas tampa ne tik ryšio priemone, bet ir asmeniniu darbuotoju – jis leidžia atlikti mokėjimus, tvarkyti laiškus, redaguoti dokumentus, kurti nuotraukas. Tačiau po tam tikro laiko net naujausi modeliai ima veikti lėčiau. Telefono lėtėjimą lemia ne vien vienas veiksnys. Tai kelių skirtingų procesų susikirtimo taškas, kuriame senėjimas, programų poreikiai ir netgi gamintojų sprendimai susijungia į vieną.
Kasdien naudojamas išmanusis telefonas tampa ne tik ryšio priemone, bet ir asmeniniu darbuotoju – jis leidžia atlikti mokėjimus, tvarkyti laiškus, redaguoti dokumentus, kurti nuotraukas. Tačiau po tam tikro laiko net naujausi modeliai ima veikti lėčiau.
Prieš akis – keletas sekundžių trunkančios užkrovos, vėluojančios programėlės ir kiti nemalonūs sulėtėjimo ženklai. Kartais atrodo, kad telefonas tiesiog „pavargo“. Bet iš tiesų viskas šiek tiek sudėtingiau.
Asociatyvi „Pixabay“ nuotr.
Technologijų ekspertai jau seniai aiškina, jog telefono lėtėjimą lemia ne vien vienas veiksnys. Tai kelių skirtingų procesų susikirtimo taškas, kuriame senėjimas, programų poreikiai ir netgi gamintojų sprendimai susijungia į vieną.
Jei norisi geriau suprasti, kodėl anksčiau šviesos greičiu veikęs išmanusis dabar užstringa atidarant net skaičiuoklę – verta iš arčiau pažvelgti į specialistų įžvalgas. Tik žinodami priežastis, galime realistiškai vertinti, kada metas atsinaujinti, o kada – tiesiog išvalyti atmintį.
Aparatinės įrangos senėjimas – procesas, kurio nepavyksta sustabdyti
Visi elektroniniai komponentai, tokie kaip procesoriai, atminties lustai, akumuliatoriai, ilgainiui dėvisi. Nors išmanieji telefonai neturi mechaninių variklių, jų vidaus veikimo ciklai ne ką mažiau jautrūs laikui. Pavyzdžiui, „flash“ atmintis, naudojama beveik visuose telefonuose, turi ribotą įrašymo ir ištrynimo ciklų skaičių.
Kuo daugiau duomenų rašoma, tuo labiau šis komponentas praranda spartą. Procesoriai taip pat su laiku tampa mažiau efektyvūs, ypač dėl nuolatinių šilumos ciklų. Šiluma veikia mikroschemas, o ilgalaikė temperatūrų kaita prisideda prie mažų, bet reikšmingų pažeidimų kaupimosi.
Tai iš dalies paaiškina, kodėl senesni telefonai net ir idealiai prižiūrimi ima lėčiau reaguoti į kasdienes užduotis. Nereikėtų pamiršti ir baterijos.
Susidėvėjusi ji nebegali stabiliai tiekti energijos, todėl procesorius dažnai riboja savo spartą, kad būtų išvengta netikėtų išsijungimų. Tai nereiškia, kad telefonas sugedo, bet tai tikrai reiškia, kad jis nebeveikia kaip anksčiau.
Programinė įranga tampa vis sudėtingesnė
Kai pirkai savo dabartinį išmanųjį telefoną, tuo metu esančios programėlės buvo optimizuotos būtent jam. Tačiau bėgant metams, aplikacijos ir operacinės sistemos tobulėjo, pridėjo daugiau funkcijų, daugiau grafikos, daugiau automatinių procesų.
Šiandien net paprasta žinučių programėlė gali naudoti daugiau resursų nei visos tavo ankstesnės programėlės kartu sudėjus. Kuo sudėtingesnės tampa programos, tuo daugiau darbo turi atlikti procesorius, tuo daugiau atminties reikia.
Rezultatas – senesni telefonai, kurių aparatinė įranga jau nebeatitinka šiuolaikinių programų reikalavimų, ima strigti, krauti duomenis ilgiau ir „galvoti“ net paprastose situacijose. Tai panašu į bandymą žaisti naują žaidimą dešimties metų senumo kompiuteryje, teoriškai galima, praktiškai – vargiai malonu.
Gamintojų strategijos: ar tyčinis lėtinimas tikrai egzistuoja?
Viena populiariausių sąmokslo teorijų yra ta, kad telefonų gamintojai sąmoningai lėtina senus modelius, kad skatintų žmones pirkti naujus. Šioje temoje išties yra šiek tiek tiesos, kai kurios kompanijos viešai pripažino, jog tam tikruose atnaujinimuose buvo įdiegta funkcija, ribojanti senų telefonų greitį, kai susidėvi jų baterijos.
Oficiali gamintojų pozicija buvo aiški. Jie teigė, kad tokios priemonės padeda išvengti netikėtų telefono išsijungimų ir prailgina naudojimo laiką. Vis dėlto daugelis vartotojų jautėsi apgauti, o po kelių skandalų buvo įvesta daugiau skaidrumo reikalavimų.
Dabar kai kurie telefonai leidžia patiems naudotojams pasirinkti – ar norima maksimali sparta su rizika, ar stabilumas su ribotu greičiu.
Tačiau svarbu nepamiršti, kad net ir be sąmoningo lėtinimo, natūralus aparatinės įrangos senėjimas ir programų progresas neišvengiamai sukuria spaudimą. Kartais gamintojų kaltės nereikia ieškoti ten, kur tiesiog veikia fizikos ir technologijų dėsniai.
Netvarkinga atmintis ir perteklinės programos – tylūs telefonų lėtinimo agentai
Kiekvieną kartą, kai atsisiunti naują programėlę, pamiršti ištrinti seną vaizdo įrašą arba laikai šimtus žinučių su nuotraukomis, tavo telefono vidinė atmintis po truputį pildosi. Užimta atmintis reiškia, kad įrenginys turi daugiau „galvoti“, ieškodamas vietos naujiems duomenims.
Be to, daugybė programėlių veikia fone, net jei tiesiogiai jų nenaudoji. Socialiniai tinklai, el. pašto tikrintuvai, žaidimų pranešimai – visa tai apkrauna operatyviąją atmintį ir procesorių. Galiausiai net paprastas skambutis gali užtrukti ilgiau, nes telefonas bando „susitvarkyti“ su foninėmis užduotimis.
Kartais padeda paprasti dalykai – atminties valymas, nenaudojamų programų šalinimas, telefono perkrovimas. Tai nepanaikins visų priežasčių, bet dažnai leidžia atgauti dalį prarastos spartos.
Išmaniųjų telefonų lėtėjimas nėra nei pasaulio pabaiga, nei kažkieno pikta valia. Tai natūralus, technologijoms būdingas reiškinys. Vis dėlto, rūpestingai prižiūrint savo įrenginį – šalinant nereikalingas programas, nuolat atnaujinant sistemą, keičiant senstančią bateriją galima ilgiau išlaikyti sklandų veikimą.
Technologijų ekspertai vieningai sutaria, jog svarbiausia būti sąmoningam naudotoju ir laiku reaguoti į telefono siunčiamus signalus. O tada net senesnis įrenginys gali dar ilgai išlikti patikimu pagalbininku, nepaisant to, kad laikas vis tiek daro savo darbą.
