Neutrinų – beveik su materija nesąveikaujančių itin skvarbių elementariųjų dalelių – pluoštai ateityje gali būti naudojami ryšiui su pasaulio vandenynuose patruliuojančiais atominiais povandeniniais laivais palaikyti, teigia fizikai. Nors toks ryšys būtų vienpusis, juo būtų galima naudotis laivams plaukiant dideliame gylyje.
Neutrinų – beveik su materija nesąveikaujančių itin skvarbių elementariųjų dalelių – pluoštai ateityje gali būti naudojami ryšiui su pasaulio vandenynuose patruliuojančiais atominiais povandeniniais laivais palaikyti, teigia fizikai.
Nors toks ryšys būtų vienpusis, juo būtų galima naudotis laivams plaukiant dideliame gylyje, praneša „New Scientist“.
Neutrinai gali lengvai prasiskverbti kiaurai Žemę tarsi šviesa pro stiklą. Dar 1977 m. fizikai iškėlė prielaidą, kad šių dalelių srautai galėtų būti naudojami informacijai perduoti skersai Žemę, tačiau tais laikais nebuvo pakankamai jautrių neutrinų detektorių.
Tačiau jau netolimoje ateityje toks sumanymas gali būti įgyvendintas: neutrinų emisijos įrenginių ir detektorių srityje padaryta didelė pažanga, teigia specialistai.
Dabartiniai atominiai povandeniniai laivai su savo bazėmis susisiekia naudodami ypač žemų dažnių (ELF, extremely-low-frequency) ir labai žemų dažnių (VLF, very-low-frequenc) radijo signalus.
Naudojant ELF technologiją, galima susisiekti su dideliame gylyje esančiais laivais, tačiau duomenų perdavimo sparta yra labai lėta, maždaug 1 bitas per minutę. VLF ryšio sparta didesnė, apie 50 b/s, tačiau signalai negali prasiskverbti pro vandens sluoksnį, todėl laivas turi iškilti į vandenyno paviršių.
JAV fizikai apskaičiavo, kad neutrinų srautu paremto ryšio technologija gali užtikrinti bent jau ne mažesnę nei ELF ir VLF ryšio spartą. Pasak jų, didžiausias techninis iššūkis būtų neutrinų „gamyba“. Neutrinų emisijos įrenginiai, vadinamieji miuonų kaupimo žiedai, privalėtų generuoti intensyvų neutrinų pluoštą – maždaug 1014 dalelių per sekundę.
Dauguma jų prasiskverbtų kiaurai Žemę, maža dalis pakeliui susidurtų su atomų branduoliais, ir tik labai maža tokių susidūrimų dalis, maždaug 2 proc., įvyktų šalia povandeninio laivo.
Po kiekvieno susidūrimo su atomo branduoliu susidarytų didelės energijos miuonai, o povandeniniame laive esantis detektorius galėtų aptikti jų spinduliavimą (vadinamoji Čerenkovo radiacija) šioms dalelėms keliaujant per vandenį.
Virginijos valstijos (JAV) Technologijos universiteto fiziko Patricko Hubero skaičiavimais, neutrinų pluoštai leistų pasiekti apie 10 bitų per sekundę duomenų perdavimo spartą. Nors ji mažesnė už VLF ryšį, tačiau priiminėti informaciją būtų galima laivui plaukiant įprastame gylyje ir įprastu greičiu. Vienintelis šios technologijos nepatogumas būtų tas, kad laivui reikėtų atvykti į nustatytą vietą, kad galėtų priimti bazės siunčiamus signalus.
Pasak kai kurių P. Hubero kolegų, neutrinų naudojimas globaliam ryšiui su povandeniniais laivais fizikos požiūriu yra įmanomas. Tiesa, įdiegti tokią technologiją esą kainuotų brangiai, bet, palyginti su karinių biudžetų galimybėmis, tai tebūtų „katino ašaros“.
