Saulė yra ne tik mūsų planetos gyvybės šaltinis, bet ir nuolatinės grėsmės šaltinis. Kartais ji išskiria milžiniškus energijos bei dalelių kiekius į kosmosą, sukeldama reiškinius, vadinamus saulės audromis. Nors mokslininkai puikiai supranta jų mechanizmą, didžiausia paslaptis išlieka laikas, tai kada įvyks kitas didysis išsiveržimas. 
Saulė yra ne tik mūsų planetos gyvybės šaltinis, bet ir nuolatinės grėsmės šaltinis. Kartais ji išskiria milžiniškus energijos bei dalelių kiekius į kosmosą, sukeldama reiškinius, vadinamus saulės audromis. Nors mokslininkai puikiai supranta jų mechanizmą, didžiausia paslaptis išlieka laikas, tai kada įvyks kitas didysis išsiveržimas.
NASA kartu su IBM siūlo naują kelią. Jie pristatė „Surya“, tai atvirą mašininio mokymosi modelį, skirtą ieškoti paslėptų dėsningumų chaotiškuose duomenyse, kurių žmogaus akis nepajėgia atpažinti. Tikslas yra paversti kažką, kas ilgą laiką buvo laikoma neprognozuojama stichija, valdomu ir suprantamu reiškiniu.
Tai reiškinys, galintis vieną dieną sukurti įspūdingą pašvaistę, o kitą milijonus namų palikti be elektros energijos. Nors šie reiškiniai gali atrodyti įspūdingi, jie kelia realią grėsmę žmonijai. Pašvaistės yra tik šalutinis efektas.
Pagrindinės pasekmės, tai radijo ryšio trikdžiai, palydovų gedimai, o kraštutiniais atvejais net ištisų žemynų elektros tinklų paralyžius. Astrofizikai pabrėžia, kad statistiškai jau esame pavėlavę sulaukti kitos didžiulės saulės audros, galinčios sunaikinti palydovus orbitoje ir sutrikdyti kritinę infrastruktūrą.
Istorija mena garsųjį Karintono įvykį 1859 metais, kai telegrafai veikė patys savaime, o įrenginiai degė dėl spontaniškų viršįtampių. Šiandien tokio masto įvykio pasekmės būtų dar katastrofiškesnės.
Modelis grįstas duomenimis
„Surya“ buvo sukurta naudojant daugiau nei dešimt metų Saulės dinamikos observatorijos surinktų duomenų. Tai ketvirtis petabaito įvairaus spektro nuotraukų. Pirmieji bandymai parodė, kad modelis gali pateikti prognozes iki dviejų valandų į priekį. Atrodytų, kad tai nedaug, bet palyginus su ankstesniais metodais, šis laikas yra dvigubai ilgesnis.
Kiekviena papildoma minutė yra itin svarbi, tai ji gali leisti laiku perjungti palydovą į saugųjį režimą ar pakoreguoti kosminės misijos trajektoriją. Žmonija šiandien ypač priklausoma nuo technologijų. GPS, internetas, aviacijos ryšiai, visa tai gali būti sunaikinta per kelias valandas, jei Saulėje įvyktų stipri erupcija.
Nematomų dėsnių paieška
Astrofizikai supranta, kokios sąlygos lemia saulės išsiveržimus, tačiau nežino, kodėl jie įvyksta konkrečiu momentu. „Surya“ gali padėti atpažinti šiuos nematomus dėsnius greičiau nei žmogus. Jeigu pavyks padidinti prognozių tikslumą, sumažės rizika, kad netikėta audra užklups mus nepasiruošusius.
Dirbtinis intelektas geba atskirti signalą nuo triukšmo, tai, kas žmogui atrodo beprasmiška duomenų masė, dirbtinis intelektas gali paversti įspėjimu. IBM mato dar platesnes perspektyvas. „Surya“ gali tapti tiltu tarp kosminės ir žemiškosios meteorologijos.
Jau yra užuominų, kad saulės aktyvumas gali turėti įtakos atmosferos reiškiniams, tokiems kaip žaibų dažnumas. Jei pavyktų sujungti šių dviejų sistemų dėsningumus, gautume ne tik tikslesnius prognozių įrankius, bet ir gilesnį supratimą apie ryšį tarp Saulės ir Žemės klimato.
Dažniausiai klimato tyrimuose dėmesys sutelkiamas į pačią Žemę, tačiau mūsų energijos šaltinis taip pat gyvena savo ritmu. Klausimas tik toks, ar „Surya“ padės užčiuopti subtilias sąsajas tarp saulės aktyvumo ir tokių ekstremalių reiškinių kaip uraganai ar karščio bangos.
Žvilgsnis į ateitį
Kol kas „Surya“ daugiausia prognozuoja saulės išsiveržimus, bet NASA ir IBM tikisi eiti dar toliau. Modelis gali būti pritaikytas kitų dangaus kūnų tyrimams ar net egzoplanetų analizei. Tokiu būdu Saulė tampa laboratorija, kurioje galima išbandyti teorijas, prieš pritaikant jas kitoms žvaigždėms.
Jei pavyks identifikuoti bendrus magnetinės veiklos modelius, tai atvers kelią suprasti procesus, veikiančius net galaktikų mastu. „Surya“ yra bazinis modelis, kurį galima pritaikyti daugybei uždavinių.
NASA ir IBM jį laiko fundamentu, leidžiančiu tyrinėti visatą universaliai. Tokiu būdu dirbtinis intelektas tampa ne tik perspėjimo priemone, bet ir įrankiu, padedančiu kurti naujas astrofizikos teorijas. Galbūt ateityje tai leis ne tik pasiruošti artėjančiam kataklizmui, bet ir atrasti naujus visatos veikimo principus.
