NASA marsaeigis „Perseverance“ neseniai susidūrė su itin sudėtingu Marso uolienos dariniu, kuris gavo neoficialų pavadinimą „Kenmore“. Šis akmuo pasirodė esąs ne tik fiziškai tvirtas, bet ir moksliškai įdomus. Jį tyrinėjant buvo panaudoti pažangūs įrankiai, įskaitant azoto dujų srovę skleidžiantį įrenginį ir lazeriu šaudančią kamerą. 
NASA marsaeigis „Perseverance“ neseniai susidūrė su itin sudėtingu Marso uolienos dariniu, kuris gavo neoficialų pavadinimą „Kenmore“. Šis akmuo pasirodė esąs ne tik fiziškai tvirtas, bet ir moksliškai įdomus. Jį tyrinėjant buvo panaudoti pažangūs įrankiai, įskaitant azoto dujų srovę skleidžiantį įrenginį ir lazeriu šaudančią kamerą.
Šių technologijų dėka buvo atskleista, kad uolienoje slypi molio su vandens junginiais, spindintis lauko špatas ir net retas mineralas, kurio anksčiau niekada nebuvo rasta Marse.
Nors „Kenmore“ nebuvo linkęs bendradarbiauti, vibravo ir trupėjo tyrimo metu, marsaeigis sugebėjo atlikti reikalingus veiksmus ir gauti vertingos informacijos apie Raudonosios planetos geologinę praeitį.
Kas slypi po Marso dulkių sluoksniu
Vienas iš „Perseverance“ misijos tikslų, ne tik rinkti paviršinius duomenis, bet ir pažvelgti giliau, kas slepiasi po Marso dulkių sluoksniu. 2024 metų birželio 3 dieną marsaeigis panaudojo savo abrazyvinį įrankį, kad ištrintų ir išvalytų dalį uolienos paviršiaus. Taip buvo sukurtas lygus, dviejų colių pločio žiedas, kuriame buvo galima detaliai analizuoti akmens sudėtį. Tai buvo jau trisdešimtasis kartas, kai panašus tyrimas atliktas per visą misijos laikotarpį.
Iš pirmo žvilgsnio „Kenmore“ atrodė kaip tinkamas mėginių paėmimui uolienos tipas. Tačiau abrazyvavimo metu akmuo elgėsi neįprastai, jis nuolat vibruodavo, o nuo jo atskildavo smulkios dalelės. Laimei, įrankiams pavyko pasiekti pakankamą gylį, kad būtų galima tęsti analizę.
Pagrindinė priežastis, kodėl atliekamas toks paviršiaus nušlifavimas, yra siekis pašalinti oksiduotą, nuo aplinkos paveiktą sluoksnį. Tik taip galima tiksliai ištirti, iš ko tiksliai sudaryta uoliena ir kokius cheminius procesus ji patyrė per milijonus metų.
Nuo deimantinių šlifavimo įrankių iki azoto dujų valymo sistemos
Skirtingi NASA marsaeigiai per pastaruosius dešimtmečius naudojo įvairius metodus paviršiui išvalyti. Pavyzdžiui, ankstesni modeliai naudojo sukamąją galvutę su deimantų dulkėmis ir šepetėlius dulkėms pašalinti. Tuo tarpu „Perseverance“ naudoja modernų įrankį, kuris dulkes pašalina suspausto azoto dujų srove.
Kai tik paviršius nupoliruojamas, į darbą įsitraukia gDRT sistema. Ji iššauna kelias azoto porcijas, kad pašalintų susidariusias dulkes ir neužterštų paviršiaus jokiomis išorinėmis medžiagomis. Tai leidžia atlikti tikslesnius matavimus, nes išvengiama bet kokio kontakto su dirvožemio struktūra.
Po valymo robotinė ranka priartina WATSON kamerą, kuri fiksuoja aukštos raiškos vaizdus. Tuo metu ant roverio stiebo įrengta SuperCam pradeda šaudyti lazerio impulsus ir tiria nuo paviršiaus atskilusių mikroskopinių dalelių sudėtį.
Aptikti mineralai atskleidžia buvusį drėgną Marso klimatą
„SuperCam“ duomenys parodė, kad „Kenmore“ uolienoje yra molio mineralų, kurių struktūroje aptikti vandens molekulėms artimi junginiai. Šie mineralai rodo, kad Marse kadaise galėjo būti sąlygų, tinkamų vandeniui susidaryti arba išsilaikyti.
Be to, buvo rasta lauko špato, tai mineralas, kuris dažnai aptinkamas ir Mėnulyje. Jo savybė atspindėti saulės šviesą daro jį pastebimu iš toli. Tačiau didžiausia staigmena buvo mangano hidroksido buvimas. Toks mineralas misijos metu buvo aptiktas pirmą kartą ir dar labiau sustiprina hipotezę, kad Marso paviršiuje vyko sudėtingi cheminiai procesai, susiję su senovės vandens buvimu.
Nauji duomenys, naudingi ateities misijoms
Pasibaigus darbui su „Kenmore“, „Perseverance“ patraukė toliau tyrinėti Jezero kraterio pakraščio. Ši kelionė atskleidė svarbią pamoką, kad ne visos Marso uolienos yra vienodai lengvai ištiriamos. Kiekvienas toks susidūrimas su „nepaklusniu“ akmeniu padeda pasirengti ateities misijoms. Sukaupta informacija bus naudinga planuojant, kaip geriausiai paimti mėginius, išgauti deguonį ar vandenilį, ar netgi pasirinkti statybinę medžiagą būsimiems Marso būstams.
Rekordinis atstumas vienu važiavimu
2024 metų birželio 19 dieną „Perseverance“ pagerino ankstesnį atstumą, kurį nuvažiavo per vieną savarankišką maršrutą. Tą dieną jis įveikė 411 metrų, tai yra apie 64 metrais daugiau nei jo ankstesnis rekordas. Nors kelio kryptį planuoja mokslininkai Žemėje, pats marsaeigis geba sutrumpinti kelionės laiką tarp taškų naudodamas savo automatinę navigacijos sistemą.
Pasak vieno iš roverio vairuotojų, Camdeno Millerio, šis atstumas galėjo būti dar ilgesnis, tačiau mokslininkų komanda nusprendė sustoti konkrečiame taške. Tiksliai pasiektas sustojimo taškas rodo, kaip efektyviai robotas prisitaiko prie Marso sąlygų. Kiekviena tokia diena moko komandas Žemėje, o sukaupta patirtis leis būsimiems tyrimams būti dar tikslesniems ir efektyvesniems.
