„Nature“ apžvelgia JAV sociologo Timothy Recuberio knygos „Skaitmeniniai velionys“ skyrių apie transhumanizmą. Pastarąjį T. Recuberis pristato kaip idėją, kad kažkada ateityje pažangios technologijos, kurias šiandien galime tik įsivaizduoti, leis į internetą įkelti skaitmeninį žmogaus proto nuorašą. Tokiu būdu žmogaus sąmonė galėtų amžinai „gyventi“ internete.
„Nature“ apžvelgia JAV sociologo Timothy Recuberio knygos „Skaitmeniniai velionys“ (angl. „The Digital Departed“) skyrių apie transhumanizmą. Pastarąjį T. Recuberis pristato kaip idėją, kad kažkada ateityje pažangios technologijos, kurias šiandien galime tik įsivaizduoti, leis į internetą įkelti skaitmeninį žmogaus proto nuorašą. Tokiu būdu žmogaus sąmonė galėtų amžinai „gyventi“ internete.
Asociatyvi „Pixabay“ nuotr.
Knygoje T. Recuberis kalbasi su keturiais vyrais, kurie vadovauja įmonėms, padedančioms žmonėms išsaugoti skaitmeninius jų pačių aspektus, arba kitaip susijusioms su transhumanizmu. Bruce`as Duncanas vadovauja Bristolyje, Vermonto valstijoje, įsikūrusio ne pelno siekiančio fondo „Terasem Movement Foundation“ įgyvendinamam projektui „Lifenaut“, leidžiančiam vartotojams susikurti skaitmeninį savo apmąstymų, nuotraukų ir genetinio kodo archyvą, kurį galėtų tirti ateities mokslininkai.
Ericas Klienas yra Rene, Nevadoje, veikiančios nevyriausybinės organizacijos „Lifeboat Foundation“, kurios tikslas – įveikti taip pat ir dėl netinkamo technologijų naudojimo žmonėms kylančius katastrofinius ir egzistencinius pavojus – prezidentas ir įkūrėjas.
Robertas McIntyre`as vadovauja San Franciske (Kalifornija) įsikūrusiai bendrovei „Nectome“, kuriančiai informacijos išgavimui ateityje skirtus smegenų balzamavimo metodus. Randalas Koenas yra taip pat San Franciske įsikūrusios mokslinių tyrimų organizacijos „Carboncopies Foundation“, kuri dirba su visų smegenų emuliacija – „neuroprotezine sistema, galinčia atlikti tą pačią funkciją kaip ir smegenys“, – vyriausiasis mokslo darbuotojas.
Pasak T. Recuberio, nė vienas iš šių įmonių atstovų negali suprantamai paaiškinti, kaip veikia minčių įkėlimas į internetą. Tai neturėtų stebinti – neurologai nesutaria, ar tai apskritai įmanoma. Tačiau visi pašnekovai tiki, kad tai taps įmanoma.
R. Koenas svarsto, ar į skaitmeninę erdvę perkeltas protas galėtų rasti „namus“ kokiame nors robotiniame kūne. B. Duncanas ir R. McIntyre`as įsivaizduoja kūno atsikračiusią žmogaus sąmonę, galinčią keliauti po kosmosą ir aplankyti kitas planetas ar žvaigždes.
Vis dėlto T. Recuberį sunerimti verčia tai, kad šie vyrai labai mažai kalba apie socialinius ir etinius klausimus, kylančius dėl minčių perkėlimo į internetą. Jis rašo, kad „pranašesnio“ žmogaus kūrimas „dvelkia eugenika“. Visas procesas būtų brangus, galbūt ateityje sukurtų socialinį susiskirstymą į klases, nes tik turtingieji galėtų sau tai leisti. B. Duncanas ir R. Koenas atkreipia dėmesį į tai, kad ateityje šios paslaugos galėtų pigti, juk technologijų, pavyzdžiui, išmaniųjų telefonų ir duomenų kaupiklių, kainos paprastai gana greitai krenta.
Išnagrinėjęs daugiau nei 900 pranešimų apie transhumanizmą internetinėje diskusijų platformoje „Reddit“, T. Recuberis rado žmonių, atkreipiančių dėmesį ir į etines problemas. Vienas naudotojas buvo pasibaisėjęs, kad „turtingiausi ir įtakingiausi žmonės istorijoje leido savo pinigus ir išteklius bandydami amžinai gyventi ant savo palikuonių sprando“. Visgi kur kas populiaresni yra filosofiniai debatai, pavyzdžiui, ar įkeltas beasmenis protas būtų lygiavertis ar pranašesnis už vis dar esantį žmogaus kūne.
Transhumanizmas, pažymi T. Recuberis, siekia visai kitokios sąveikos su internetu nei kitose knygos dalyse aptariami reiškiniai; jis orientuotas ne į ryšių su žmonija stiprinimą, o į jų nutraukimą. Idėja peržengti mirtingo kūno biologines ribas – pasitelkus mokslą ir technologijas įgyti nemirtingumą – yra sena svajonė nauju pavidalu. Religingiems žmonėms nemirtinga substancija yra siela, o transhumanistams – protas.
Būtent transhumanizmo kritikoje T. Recuberis pasireiškia kaip geriausias sociologas. Jo įžvalgūs komentarai iliustruoja antrąją „Skaitmeninių velionių“ temą – kad fiziniame pasaulyje vyraujanti nelygybė atsispindi ir internetiniame žmonių gyvenime. Jis įspėja visuomenę dėl technologinę pažangą, kaip būtinąjį gėrį, propaguojančių naratyvų. Nepaisant retorikos apie išsilaisvinimą per technologinę pažangą, visi turime išlikti atsargūs. Nėra jokių garantijų, kad minčių perkėlimas į internetą bus tinkamai reglamentuotas ir pasitarnaus tiems, kam to reikia. Jo nuomone, kur kas svarbesnės yra mirtingųjų problemos, tokios kaip maisto ir vandens trūkumas, smurtas, taip pat būsto ir sveikatos priežiūros klausimai.
