Vėlų pirmadienį, kovo 13 d., vainikinės masės išsiveržimo metu Saulė išspjovė įspūdingą plazmos pliūpsnį, kuris skriejo ne mažesniu kaip 3000 km per sekundę greičiu. Tai galbūt greičiausias kada nors užfiksuotas greitis. Išmestos dalelės Žemės orbitą pasiekė mažiau nei per parą.
Vėlų pirmadienį, kovo 13 d., vainikinės masės išsiveržimo metu Saulė išspjovė įspūdingą plazmos pliūpsnį, kuris skriejo ne mažesniu kaip 3000 km per sekundę greičiu. Tai galbūt greičiausias kada nors užfiksuotas greitis. Išmestos dalelės Žemės orbitą pasiekė mažiau nei per parą. Jei jos būtų atsitrenkusios į Žemę, pasekmės galėjo būti katastrofiškos, tačiau, laimei, vainikinės masės išsiveržimas įvyko priešinga kryptimi. Tačiau sprogimas primena, kad kitą kartą mums gali pasisekti ne taip gerai, rašo „IFL Science“.
Asociatyvi „Pixabay“ nuotr.
Nepaisant to, kad šis įvykis nutiko tolimojoje Saulės pusėje, atrodo, kad Žemėje jis sukėlė nedidelę radiacijos audrą. Galbūt prie to prisidėjo ir šeštadienį įvykęs mažesnis ir daug lėtesnis vainikinės masės išsiveržimas, kuris, kaip buvo prognozuojama, turėjo aplenkti Žemę.
Šie išsiveržimai gali daryti įtaką vienas kitam, kai vienas atlaisvina kelią kito įkrautoms dalelėms. Portalas „Spaceweather“ prognozuoja trumpųjų bangų radijo ryšio sutrikimus virš polių skrendantiems lėktuvams.
Vainikinės masės išsiveržimai – tai Saulės plazmos ir su ja susijusio magnetinio lauko pliūpsniai į kosmosą, paprastai vykstantys kartu su Saulės žybsniais. Šie išsiveržimai yra dažni, tačiau dauguma jų per maži, kad padarytų didesnę žalą, be to, paprastai jie nėra nukreipti į Žemę. Preliminariais skaičiavimais, pirmadienio įvykis yra „itin retas“, greičiausiai įvyksiantis vieną ar du kartus per kelis dešimtmečius.
1989 m. pora tokių pliūpsnių ir X-15 klasės Saulės žybsnis kartu užpildė Žemės magnetosferą įkrautomis dalelėmis ir sukėlė pašvaistes iki pat Floridos, sutrikdė Kvebeko elektros energijos tiekimo tinklą, o visoje provincijoje devynias valandas buvo nutrauktas elektros energijos tiekimas. Gamtinių nelaimių mastu tai gali atrodyti nedaug, tačiau Saulės aktyvumas, dėl kurio tai įvyko, buvo nedidelis, palyginti su tuo, kas, kaip žinome, yra įmanoma.
1859 m. daug didesnė audra, vadinama Karingtono įvykiu, sugadino telegrafo sistemas visoje Šiaurės Amerikoje. Jei tokia audra kiltų šiandien, jos pasekmės būtų stulbinančios: būtų sugriauti elektros tinklai, iš orbitos išmesti palydovai, sutriktų vandens tiekimas ir internetas. Pagal vieną modelį apskaičiuota, kad vien Šiaurės Amerikoje išlaidos siektų 2,6 trilijono JAV dolerių, tačiau, jei būtų imtasi parengiamųjų veiksmų, šią sumą būtų galima smarkiai sumažinti.
Kol kas neaišku, kiek pirmadienį nutikęs išsiveržimas prilygsta Karingtono įvykiui. Tam tikra prasme tokių pasekmių neturėtų būti, nes 19 a. neturėjome galimybių tiksliai išmatuoti panašių audrų galios. Vis dėlto neabejojama, kad tokia audra, kokią ką tik stebėjome, galėtų padaryti daug žalos nepasiruošusiai Žemei.
Saulė artėja prie savo 11 metų ciklo maksimumo. Nors daugelis prognozavo, kad šis ciklas bus švelnus, panašu, kad yra priešingai. Jau pasiekėme tokį aktyvumo lygį, kuris pagal dėmių skaičių ir vainikinės masės išsiveržimų bei Saulės žybsnių stiprumą prilygsta dviejų pastarųjų ciklų maksimumui, o iki aukščiausio taško gali būti dar daug metų.
Dėl to tikimybė, kad artimiausiu metu į mus nukreips galingas vainikinės masės pliūpsnis, yra gerokai didesnė nei įprastai. Ilgalaikis pasiruošimas tokiam įvykiui gali apimti infrastruktūros atnaujinimą, tačiau daugeliu atvejų šiam ciklui tikriausiai jau per vėlu.
