Dviejų šalių vėliavos kabo išskleistos ne nuo vėjo, o nuo metalinių laidų virš apleisto, bauginančiai ramaus Mėnulio paviršiaus. Viena jų – JAV, kita – Kinijos. Tačiau jei paklaustumėte bet kurio šių šalių pareigūno, jis jums atsakytų, kad šios vėliavos nereiškia jokių pretenzijų į Žemės palydovą.
Dviejų šalių vėliavos kabo išskleistos ne nuo vėjo, o nuo metalinių laidų virš apleisto, bauginančiai ramaus Mėnulio paviršiaus. Viena jų – JAV, kita – Kinijos. Tačiau jei paklaustumėte bet kurio šių šalių pareigūno, jis jums atsakytų, kad šios vėliavos nereiškia jokių pretenzijų į Žemės palydovą.
Asociatyvi „Pixabay“ nuotr.
Bet jei vėliavos iškėlimas Mėnulyje nelaikytinas kolonizavimu, tai kas tuomet tai yra? Ir ar Mėnulis iš tikrųjų gali kam nors priklausyti?
Kai 1957 m. spalio mėn. dangumi praskriejo Sovietų Sąjungos „Sputnik 1“, pirmasis pasaulyje dirbtinis palydovas, atsivėrė visiškai naujos galimybės. Kai kurios iš tų galimybių buvo mokslinės, o kitos – teisinės. Per kitą dešimtmetį tarptautinė bendruomenė parengė 1967 m. Kosmoso erdvės sutartį (OST) – pirmąjį pasaulyje teisinį dokumentą, aiškiai susijusį su kosmoso tyrimais, rašo „Live Science“.
Ši sutartis vis dar yra reikšmingiausias kosmoso teisės aktas, nepaisant to, kad ji nėra techniškai privaloma. „Tai nėra elgesio kodeksas“, – sakė Misisipės universiteto Teisės mokyklos kosmoso teisės ekspertė Michelle Hanlon, – „Tai tik gairės ir principai.“
Nepaisant to, OST aiškiai kalbama apie šalis, užgrobiančias žemę kosmose. Sutarties 2 straipsnyje draudžiama galimybė šaliai pretenduoti į kosmoso dalių ar bet kokių dangaus kūnų nuosavybę.
„Valstybė negali pretenduoti į Mėnulio suverenitetą, taškas“, – sakė M. Hanlon „Live Science“.
Tačiau, pasak M. Hanlono, kai kalbama apie bazių ir buveinių kūrimą Mėnulio žemėje, situacija tampa neaiškesnė.
Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje, kuri pagal OST 3 straipsnį galioja kosmose, teigiama, kad asmenys turi pagrindinę teisę turėti nuosavybę. Tai reiškia, kad hipotetiškai bet kuris asmuo galėtų pasistatyti namą Mėnulyje ir laikyti jį savo nuosavybe.
Keletas žmonių teigė, kad jiems priklauso Mėnulio dalys, įskaitant Robertą R.Colesą, buvusį Niujorko Haydeno planetariumo prie Amerikos gamtos istorijos muziejaus pirmininką, kuris 1955 m. bandė parduoti Mėnulio akrus už 1 JAV dolerį už vienetą, rašė „New York Times“.
Tačiau į OST 12 straipsnį įtraukta nuostata, kuri gali užkirsti kelią tokiam bandymui. Joje teigiama, kad bet kokiu įrenginiu kitame dangaus kūne turi galėti naudotis visos šalys. Kitaip tariant, M. Hanlon teigimu, jis turėtų veikti kaip viešoji erdvė.
1979 m. Mėnulio sutartis būtų padėjusi suderinti 2 straipsnį su 12 straipsniu, nustatydama, kad bet kuri komercinė ar individuali šalis, veikianti kosmose, būtų laikoma savo kilmės šalies dalimi, o ne nepriklausomu subjektu. Tačiau JAV, Kinija ir Rusija iki šiol neratifikavo šios sutarties, todėl ji iš esmės laikoma neveiksminga.
Kadangi tokios misijos kaip NASA programa „Artemis“ ir bendras Kinijos ir Rusijos Mėnulio bazės projektas įsibėgėja, kosmoso teisininkams teks atlikti sunkų darbą derinant 2 straipsnį su 12 straipsniu.
Neseniai NASA bandė užpildyti kai kurias kosmoso teisės spragas, pasirašydama „Artemis 1“ susitarimus – tarptautinį susitarimą, kuriuo siekiama palengvinti būsimus tyrinėjimus. Remiantis Kosmoso erdvės sutartimi, naujuose susitarimuose išdėstyti keli neprivalomi principai, reglamentuojantys veiklą keliuose dangaus kūnuose, įskaitant Mėnulį.
Tarp jo nuostatų – tam tikrų Mėnulio regionų, pavyzdžiui, Rusijos zondo „Luna“ nusileidimo vietos ir Neilo Armstrongo pėdsakų, pripažinimas saugomu kosminiu paveldu.
Tačiau susitarimuose taip pat leidžiama subjektams išgauti ir naudoti nežemiškuosius išteklius, o tai džiugina ne visas šalis. Iki šiol susitarimus pasirašė dvidešimt viena šalis, nors kai kurie pagrindiniai veikėjai, įskaitant Rusiją, atsisakė juos pasirašyti, remdamiesi šia sąlyga, kuri, jų nuomone, suteikia nesąžiningą pranašumą Amerikos verslo interesams.
Yra ir kitų būdų pretenduoti į nuosavybę, iš tikrųjų nepretenduojant į nuosavybę Mėnulyje. Pavyzdžiui, mokslinės įrangos naudojimas gali virsti faktinėmis pretenzijomis į žemę, jei tyrėjų grupė uždraus kitiems žmonėms pernelyg priartėti prie jų įrangos. Visi šie klausimai per ateinančius kelis dešimtmečius neabejotinai taps teisiniais keblumais.
