Po 5 mlrd. metų mūsų Saulė mirs. Išdeginusi visą vandenilį ji savo branduolyje pradės jungti vis sunkesnių ir sunkesnių elementų branduolius, todėl išsipūs ir į kosmoso erdvę žvaigždžių vėjo pavidalu išmes milžiniškus kiekius savo masės. Tuo metu jos tūris padidės apie 100 kartų – ji taps „raudonąja milžine“. Ir prarys Venerą bei Merkurijų.
Po 5 mlrd. metų mūsų Saulė mirs. Išdeginusi visą vandenilį ji savo branduolyje pradės jungti vis sunkesnių ir sunkesnių elementų branduolius, todėl išsipūs ir į kosmoso erdvę žvaigždžių vėjo pavidalu išmes milžiniškus kiekius savo masės. Tuo metu jos tūris padidės apie 100 kartų – ji taps „raudonąja milžine“. Ir prarys Venerą bei Merkurijų, rašo livescience.com.
Ir nors aišku, kas nutiks Venerai su Merkurijumi, Žemės likimas nėra taip paprastai prognozuojama – ar paskęsime superkarštos Saulės plazmos jūroje? O gal mūsų planeta išvengs paties baisiausio likimo liepsnose ir, raudonajai milžinei susitraukus, toliau sau suksis apie tai, kas liks iš Saulės – baltąją nykštukę?
„Jau dabar žinome, kad mūsų Saulė, besiartinant prie raudonosios milžinės fazės, bus vis didesnė ir ryškesnė, kol tikriausiai sunaikins bet kokią gyvybės formą mūsų planetoje. Bet ar Žemės uolėtasis paviršius išgyvens per raudonosios milžinės fazę ir liks suktis apie baltąją nykštukę?“ - užduoda klausimą Lėveno katalikiškojo universiteto (Belgija) Astronomijos instituto mokslininkė Leen Decin.
ESO nuotr. / Mirštanti žvaigždė L2 Puppis
Į šį klausimą padėjo atsakyti galingiausia radijo observatorija planetoje – per ją galima žvelgti į artimą žvaigždžių sistemą, kuri atrodo taip, kaip atrodys Saulės sistema prieš pat mūsų žvaigždės mirtį.
L2 Puppis yra brandi žvaigždė, esanti už 200 šviesmečių nuo Žemės. Nors tai atrodo labai toli, kalbant kosminiais terminais ji iš esmės yra viena artimiausių kaimynių. O toks atstumas reiškia, kad ją galima ganėtinai įdėmiai apžiūrėti Atakamos „Large Millimeter/submillimeter Array“ (ALMA) teleskopų masyvu Čilėje. Atlikdami tikslius žvaigždės matavimus, mokslininkai jau nustatė jos amžių ir masę, tuo pačiu suprasdami, kad ji yra panaši į Saulę, tik jai dabar yra apie 10 mlrd. metų. O taip pat mokslininkai gali stebėti puikų kosminio ūko formavimosi pavyzdį.
Kaip ir mūsų Saulė po 5 mlrd. metų, L2 Puppis plyšta į gabalus ir į kosmosą taško milžiniškus dujų kiekius. Dėl to susidaro gigantiškas šviečiantis debesis, primenantis nuostabų kosminį drugelį (kurio neprastą vaizdą užfiksavo ESO VLT teleskopas).
Tačiau tai – dar ne viskas. Naujo tyrimo, publikuoto žurnale „Astronomy & Astrophysics“ duomenimis, aplink L2 Puppis 300 mln. kilometrų atstumu, panašu, sukasi planeta. Nors šis atstumas yra maždaug dukart didesnis, nei tarp Saulės ir Žemės, tai yra geriausias turimas planetos, besisukančios apie mirštančią žvaigždę, vaizdas. Ir liūdnokas žvilgsnis į Žemės laukiančią ateitį po kelių milijardų metų, tad mokslininkai studijuoja ir šią nelaimingą planetą. „Išsiaiškinome, kad L2 Puppis yra apie 10 mlrd. metų amžiaus. Prieš penkis milijardus metų ta žvaigždė buvo beveik ideali Saulės dvynė – jų masė buvo vienoda. Trečdalis tos masės buvo prarastas žvaigždės evoliucijos metu. Labai tolimu metu tas pats nutiks ir Žemei“, – sakė kitas Lėveno universiteto mokslininkas Wardas Homanas.
„Po penkių milijardų metų Saulė išaugs į raudonąją milžinę – daugiau nei šimtąkart didesnę, nei dabar. Ir tuo pačiu praras didžiulę dalį savo masės dėl labai stipraus žvaigždžių vėjo. Galutinis šios evoliucijos produktas po 7 mlrd. metų bus mažutė baltoji nykštukė. Ji bus maždaug dešimtadalio Žemės dydžio, tačiau gerokai sunkesnė: vienas arbatinis šaukštelis tokios baltosios nykštukės svertų penkias tonas“, – sakė L. Decin.
Astronomai dažnai žvelgia į dangų su viltimi geriau suprasti mūsų vietą galaktikoje. O šiuo atveju jie žvelgė į ateitį ir pamatė esminę mūsų Saulės gyvenimo ciklo dalį. Ir tikrų tikriausią pasaulio pabaigą – įvykį tokį neišvengiamai mirtiną, kad jo metu žus ne tik Saulė, bet ir jai artimiausios planetos. Ir net jeigu Žemė išlis nepraryta milžiniško plazmos burbulo, ji liks visiškai sterili.
