Atradus šimtus planetinių sistemų, vis labiau aiškėja, kad Saulės sistema yra, švelniai tariant, keista. Joje trūksta kitoms planetų sistemoms gana įprasto dalyko – superžemių. Daugelyje kitų planetinių sistemų jos skrieja arti gimtosios žvaigždės (arčiau negu Merkurijus Saulės sistemoje), tačiau Saulės sistemoje nieko panašaus nėra. Visai nieko. Kur dingo Saulės sistemos superžemės?
Atradus šimtus planetinių sistemų, vis labiau aiškėja, kad Saulės sistema yra, švelniai tariant, keista. Joje trūksta kitoms planetų sistemoms gana įprasto dalyko – superžemių. Daugelyje kitų planetinių sistemų jos skrieja arti gimtosios žvaigždės (arčiau negu Merkurijus Saulės sistemoje), tačiau Saulės sistemoje nieko panašaus nėra. Visai nieko. Kur dingo Saulės sistemos superžemės?
„Saulės sistemoje planetos pasklidusios gana erdviai, o štai tarp Merkurijaus ir Saulės visiškai nieko nėra, – atkreipia dėmesį Kalifornijos universiteto Santa Kruze (JAV) astronomas Gregory Laughlinas. – Ir apskritai, įprastinis planetų formavimosi modelis Saulės sistemos konfigūracijai netinka. Man tai pasirodė keista ir labai įdomu. O bene didžiausia Saulės sistemos keistenybė – joje nėra vidinės dalies. Tiksliau, ten – tuščia.“
Čia metas prisiminti vieną iš Saulės sistemos formavimosi teorijų (angl. – Grand Tack), kurioje postuluojama, kad vos susiformavęs Jupiteris spiraline trajektorija artėjo Saulės link. G. Laughlino teigimu, milžiniškos planetos gravitacija išsvaidė asteroidus ir protoplanetas kur pakliuvo – taip, kad tarp jo ir Saulės esančios protoplanetas galėjo būti sunaikintos, pvz., tarpusavio susidūrimų metu.
Viskas būtų taip ir pasibaigę, jei ne Saturnas, kuris susiformavo vėliau ir tapo gravitacine Jupiterio siautėjimo atsvara. Saturno gravitacija, vaizdžiai tariant, timptelėjo galiūną Jupiterį atgal, ir šis grįžo už Marso orbitos.
„Grand Tack“ teorijos schema: vėliau susiformavęs Saturnas ir tolimesnės dujinės milžinės savąja gravitacija timptelėjo Jupiterį atgal, už Marso orbitos, nors iki tol Jupiteris judėjo Saulės link
Tada vadinamoji vidinė Saulės sistemos dalis liko laisva antros kartos planetų formavimuisi. Viena tokių planetų – ir mūsų Žemė.
G. Laughlinas su kolegomis savo tyrimo metu daugiau dėmesio skyrė ne Jupiterio gravitacinio siautėjimo įrodymams, o modeliavimui, kokią įtaką ši Jupiterio migracija galėjo padaryti Saulės sistemai.
Tokio kompiuterinio modeliavimo rezultatai byloja apie itin tikėtinus superžemių sunaikinimo mechanizmus ankstyvoje Saulės sistemoje. Sąlygos anuomet buvo tinkamos ne tik daugybei susidūrimų – nemaža dalis tu susidūrimų galėjo įvykti kūnams skriejant ypač dideliu greičiu. Tyrimo rezultatai publikuojami žurnale „Proceedings of the National Academy of Sciences“.
„Susidūrimų būta labai nuožmių, nes planetisimalės skriejo labai nevienodomis trajektorijomis, – aiškina G. Laughlinas. – Šie dangaus kūnai susidurdavo, skriedami ir 5 km/s greičiu. Kai susiduria tokiu greičiu skriejantys 100 km ir didesnio skersmens objektai, įvyksta nepaprastai galingi sprogimai. Taip vidinėje dalyje neliko medžiagos, iš kurių galėtų formuotis superžemės. Jei Saulės sistema pradėjo formuotis kaip įprasta, standartinė planetų sistema, tuomet labai tikėtina, kad Jupiterio gravitaciniai pasažai galėjo nulemti liūdną planetų, kurios galėjo susiformuoti tarp Saulės ir Merkurijaus, likimą.“
„Patikslinti visas šias prielaidas ir planetų migracijos ankstyvoje Saulės sistemoje modelius padėtų Asteroidų žiedo tyrinėjimai“, – įsitikinusi Harvardo-Smitsono astrofizikos centro astronomė Francesca DeMeo.
