Astrofizikai pašvenčia visą gyvenimą bandydami išsiaiškinti, iš ko ir kaip susiformavo visata, kurioje dabar esame. Nors tikslus atsakymas dar nėra žinomas, šiuo metu labiausiai tikėtina laikoma Didžiojo sprogimo teorija. „Minute Physics“ kviečia artimiau susipažinti su šia teorija.
Astrofizikai pašvenčia visą gyvenimą bandydami išsiaiškinti, iš ko ir kaip susiformavo visata, kurioje dabar esame. Nors tikslus atsakymas dar nėra žinomas, šiuo metu labiausiai tikėtina laikoma Didžiojo sprogimo teorija. „Minute Physics“ kviečia artimiau susipažinti su šia teorija.
Mokslo populiarinimo laidos kūrėjai išleido 5 minučių trukmės vaizdo įrašą, kuriame paprastai bei žaismingai paaiškina, kas yra laikoma Didžiuoju sprogimu, kodėl toks pavadinimas yra klaidinantis ir išsklaidomi populiarūs mitai.
Anksčiau fizikai manė, kad visata egzistavo amžinai ir būtent tokia, kokia yra dabar, nes taip atrodė stebint nesikeičiantį dangų. Tačiau 1929-aisiais astronomas Edwinas Hubble'as nustatė, kad visata plečiasi. Todėl kunigas, astronomas ir fizikos profesorius Georges Lemaitre iš Belgijos, remdamasis reliatyvumo teorija, pasiūlė naują požiūrį: jei dabar visata plečiasi, vadinasi, anksčiau ji turėjo būti gerokai mažesnė. Jis iškėlė „pirmykščio atomo“ hipotezę: kad visata (ar bent jau ta dalis, kurią mes galime stebėti) kažkuriuo metu turėjo būti viename taške. Ši teorija prigijo dabar visuotinai žinomu Didžiojo sprogimo pavadinimu.
Tiesa, „Minute Physics“ pastebi, kad Didysis sprogimas nėra visai tikslus pavadinimas ir siūlo visatos pradžią įsivaizduoti kaip visuotinį plėtimąsi. Mat jei mūsų matoma visata kažkada ir buvo susitraukusi ypatingai mažame plote, tai dar nereiškia, kad tas plotas buvo vieno atomo dydžio. Tai taip pat nereiškia, kad tame plote buvo absoliučiai visa visata.
Visatos pradžios teorija aiškinama pasitelkiant begalybės dėsnius. Šiuo metu manoma, kad mūsų visata yra bent 20 kartų didesnė nei astronomai gali užfiksuoti galingiausiais įrenginiais. Tačiau tai – tik apatinė riba: gali būti, kad visata yra beribė. Tokiu atveju, kad ir kiek mažintum mastelį, vis tiek turėsi begalybę ploto. Analogiškai, visatai nereikia plėstis į kažkur – ji gali plėstis begalinėje erdvėje. Panašiai, tik kiek sudėtingiau, situaciją būtų galima paaiškinti ir darant prielaidą, kad visata turi ribas.
Taigi anksčiau visata – tiek mums žinoma, tiek (veikiausiai) ir visa likusi – buvo kur kas tankesnė, dėl to erdvė ir laikas buvo iškreipti. Tam tikru momentu tanki, suspausta medžiaga išplito erdvėje. Ir nors žmonės tai vadina Didžiuoju sprogimu, ko gero, tiksliau būtų sakyti, kad įvyko staigus, visuotinis (nes tai vyko ne konkrečioje vietoje, o visur) plėtimasis.
Terminas Didžiojo sprogimo singuliarumas (t. y. akimirka, kai visa mūsų stebima medžiaga buvo sutelkta viename begalinio tankio taške) taip pat netenka prasmės, nes dabartiniais fizikos dėsniais tiesiog neįmanoma paaiškinti, kas vyko tuomet, kai visata buvo susitraukusi. Žmonių sugalvoti dėsniai ir taisyklės tiesiog negalioja, nes situacijoje, kai visata buvo ypatingai tanki ir karšta, kaip jau minėjome, laikas ir erdvė buvo iškreipti.
Kitaip sakant, kaip būdami pačiame šiaurės ašigalio centre negalite pasakyti, kur yra šiaurė, taip negalite ir paaiškinti, kas vyko neegzistuojant laikui (bent jau tokiam, kokį mes suprantame).
Taigi atsiradus laikui, manoma, tanki ir karšta visatos masė pradėjo neįtikėtinai sparčiai plėstis. Tuomet plėtimasis sulėtėjo, visata atvėso, o dar po kelių milijardų metų atsiradome mes.
Neaišku tik, kodėl visata prasidėjo tokioje tankioje ir karštoje būsenoje. Taigi pradžių pradžią – laiką, kai nebuvo laiko – visi aiškina skirtingai: vieniems atrodo, kad visata cikliškai „pulsuoja“ (t. y. plečiasi ir traukiasi), taigi ji yra amžina bei neturi pradžios ar pabaigos; kiti įsivaizduoja, kad prieš tai tiesiog nebuvo nieko; treti mano, kad ranką prikišo Dievas.
