Mokslininkai mano atradę patį galingiausią Visatoje magnetinį lauką – jį skleidžia mirusi žvaigždė, kurios masė yra panaši į Saulės, bet skersmuo nesiekia 20 kilometrų. Buvusi žvaigždė, kurios oficialus, bet ne itin įsimintinas pavadinimas yra SGR 0418+5729, nuo mūsų nutolusi 6500 šviesmečių atstumu. Beje, iš pradžių astronomai manė, jog jos magnetinis laukas yra stebėtinai silpnas. Nauji Europos kosmoso agentūros teleskopo „XMM Newton Space Telescope“ stebėjimo duomenys parodė, kad astronomai klydo.
Mokslininkai mano atradę patį galingiausią Visatoje magnetinį lauką – jį skleidžia mirusi žvaigždė, kurios masė yra panaši į Saulės, bet skersmuo nesiekia 20 kilometrų.
Buvusi žvaigždė, kurios oficialus, bet ne itin įsimintinas pavadinimas yra SGR 0418+5729, nuo mūsų nutolusi 6500 šviesmečių atstumu. Beje, iš pradžių astronomai manė, jog jos magnetinis laukas yra stebėtinai silpnas.
Nauji Europos kosmoso agentūros teleskopo „XMM Newton Space Telescope“ stebėjimo duomenys parodė, kad astronomai klydo – ši žvaigždė yra pats galingiausia magnetinio lauko šaltinis apžiūrėtoje Visatoje.
Astronomai apskaičiavo, kad šios žvaigždės generuojamas magnetinis laukas yra maždaug 20 trilijonų kartų stipresnis nei standartinio magnetuko, kabinamo ant šaldytuvo, laukas, rašo telegraph.co.uk. Ši mirusioji žvaigždė – neutroninės žvaigždės porūšis, vadinamas magnetaru. Tai yra kadaise masyvios žvaigždės, kurios išoriniai sluoksniai sugriuvo į centrą, milžiniško tankio branduolys, kuris besisukdamas į aplinką kartais išmeta rentgeno ir gama spindulių pliūpsnius.
„Dar visai neseniai visi mūsų duomenys rodė, kad šis magnetaras turi vieną iš silpniausių žinomų paviršinių magnetinių laukų. Jis buvo maždaug 100 kartų silpnesnis nei tipinių magnetarų. Suprasti tokius rezultatus buvo sudėtinga. Bet mes įtarėme, kad SGR 0418 iš tiesų slepia kur kas stipresnį magnetinį lauką, kurio mūsų įprastiniais analitiniais metodais nepavyksta aptikti“, – sakė Istituto Universitario di Studi Superiori (Italija) mokslinkas dr. Andrea Tiengo.
Magnetarą pirmąkart 2009 metais pastebėjo NASA „Fermi“ kosminis teleskopas ir Rusijos „Koronas-Foton“ observatorija.
Tuomet teleskopų duomenys suteikė pagrindo manyti, kad aptiktas vienas iš silpniausių visų magnetarų magnetinių laukų, tačiau išanalizavus „XMM Newton“ kosminio teleskopo duomenis paaiškėjo, kad tiesa yra visiškai kitokia.
Magnetaras aplink savo ašį sugeba apsisukti vos per kelias sekundes. Išmatavus greitį, kuriuo mažėja magnetaro sukimasis, astronomai galėjo nustatyti ir magnetinio lauko stiprumą.
Bet Dr. A. Tiengo su kolegomis pritaikė naują metodą, kuris suteikia galimybę magnetinio lauko stiprumą nustatyti pagal besisukančio magnetaro skleidžiamų rentgeno bangų variacijas.
Jie apskaičiavo, kad SGR 0418 magnetinis laukas turėtų būti daugiau nei kvadrilijonas (arba 1000 trilijonų) gausų – mato vienetų, nusakančių magnetinio lauko stiprumą. Palyginimui, manoma, kad Žemės geležinio branduolio magnetinio lauko stiprumas yra 25 gausai. Paprastas prie šaldytuvo durų klijuojamas magnetukas generuoja 50 gausų stiprumo magnetinį lauką.
Fizikų skaičiavimais, viršutinė teorinė magnetaro generuojamo magnetinio lauko stiprumo riba yra 100 kvadrilijonų gausų, bet iki šiol tokių magnetarų rasti nepavyko.
„Norint paaiškinti mūsų stebėjimus šis magnetaras turi turėti super-stiprų susisukusį magnetinį lauką, siekiantį 1015 gausų mažuose paviršiaus regionuose, kurių skersmuo yra vos keli šimtai metrų. Šio magnetinio lauko vidurkis gali atrodyti ganėtinai silpnas, kaip ir rodo ankstesnių stebėjimų rezultatai. Bet dabar galime ištirti mažesnius paviršiaus plotus ir matome, kad lokaliai magnetinis laukas labai stiprus“.
Tyrimo rezultatus publikavo prestižinis mokslo žurnalas „Nature“. Naują stebėjimo metodą išbandę mokslininkai dabar norėtų peržiūrėti ir kitus seniau atrastus magnetarus bei pasižiūrėti, ką naujo galima apie juos sužinoti.
„XMM-Newton“ projekto mokslininkas Norbertas Schartelis sakė: „Spektriniai duomenys, kuriuos mums pateikė „XMM-Newton“, kartu su naujais duomenų analizavimo būdais, mums suteikė galimybė pirmą kartą detaliai išmatuoti magnetaro magnetinio lauko stiprumą ir patvirtino, kad jam būdingos vienos iš didžiausių Visatoje išmatuotų magnetinio lauko stiprumo reikšmių. Dabar turime įrankį vertinti ir kitų magnetarų magnetinius laukus. Šie duomenys padės tiksliau apibrėžti šių egzotinių objektų modelius“.
