NASA tiki, kad vieną dieną Jupiterio palydove Europoje gyvens žmonės. Maža to, subūrė mokslininkų komandą, kuri iškeltų konkrečius uždavinius Jupiterio mėnulyje ant ledo paviršiaus nusileidusiai misijai. Projektas pristatytas žurnale „Astrobiology“. Ateities misijai keliami trys pagrindiniai tikslai. 
NASA tiki, kad vieną dieną Jupiterio palydove Europoje gyvens žmonės. Maža to, subūrė mokslininkų komandą, kuri iškeltų konkrečius uždavinius Jupiterio mėnulyje ant ledo paviršiaus nusileidusiai misijai. Projektas pristatytas žurnale „Astrobiology“.
Ateities misijai keliami trys pagrindiniai tikslai.
Pirmasis – ištyrinėti Europos ne-ledo mėginius iš mažiausiai dviejų skirtingų planetos paviršiaus gylių, kad būtų galima susidaryti detalią palydovo plutos sudėties analizę – kiek joje yra druskų, organinių medžiagų ir kitų junginių.
Antras tikslas – sudaryti geofizinį Europos žemėlapį, ištiriant palydovo ledo kiautą ir okeaną, taikant seismologijos ir magnetometrijos (magnetizmo ypatumų grunte tyrimo) metodus.
Galiausiai mokslininkai viliasi, kad zondas Europoje atvers galimybes charakterizuoti Europos paviršiaus geologiją tinkamumo gyventi žmogui aspektu.
„Nusileisti Europoje ir paliesti šio palydovo paviršių yra planetų mokslo vizija ir vienas pagrindinių tikslų, – deklaruoja NASA Reaktyvinio judėjimo laboratorijos daktaras Robertas Papalardas (Robert Pappalardo). – Tai – didelis techninis iššūkis, kuris bus įveiktas turbūt tik po daugelio metų. Pagrindinių mokslinių klausimų ateities Europos kosminio zondo misijai suformulavimas padeda mums sutelkti dėmesį į technologijas, įgalinsiančias mus ten nusigauti.“ Šių metų kovą mokslininkai aptiko ryškiausią iki šiol požymį, kad sūrus didžiulio poledinio okeano Europoje vanduo prasimuša į palydovo paviršių. Tai paskatino spėjimus, kad Europoje gali egzistuoti gyvybė. Remdamiesi tokiu atradimu, tyrėjai iškėlė prielaidą, kad tarp okeano ir Europos paviršiaus vyksta apsikeitimas cheminėmis medžiagomis, ir taip praturtinama okeano cheminė sudėtis.
Apie tokį atradimą tąsyk pranešė Kalifornijos technologijų instituto Pasadenoje (JAV) astronomijos profesorius Maikas Braunas (Mike Brown) ir NASA Reaktyvinio judėjimo laboratorijos specialistas Kevinas Handas (Kevin Hand).
Keitimasis cheminiais junginiais tarp vandenyno ir paviršiaus, anot M. Brauno, „reiškia, kad energija gali būti pernešama į vandenyno gelmę, o tai svarbi aplinkybė, vertinant aplinkos tinkamumą gyvybei.“
Mokslininkai taip pat tiki, kad Europos vandenyno cheminė sudėtis gali būti artima Žemės vandenynų sudėčiai.
„Nusileidimas Europos paviršiuje yra esminis žingsnis vykdant astrobiologinius to pasaulio tyrinėjimus, – įsitikinęs NASA Eimso tyrimų centro tyrėjas ir žurnalo „Astrobiology“ vyriausiasis redaktorius Christoferis Makėjus (Christopher McKay). – R. Papalardo ir jo kolegų straipsnis nubrėžia ateities misijos į Europą gaires.“
Pirmąkart Europą aplankė ir apžiūrėjo 1979 m. pro palydovą praskriejęs kosminis zondas „Voyager“. Paskutiniajame XX a. dešimtmetyje Jupiterio palydovą tyrinėjo kitas kosminis aparatas „Galileo“. Mokslininkai neatmeta galimybės, kad gyvybė gali egzistuoti ir kitame Saulės sistemos palydove, aplink Saturną skriejančiame Encelade.
Europa – šeštas arčiausiai Jupiterio esantis palydovas, mažiausias iš Galilėjaus Galilėjo 1610 m. sausį atrastos Jupiterio didžiųjų palydovų ketveriukės. Aplink Jupiterį Europa apskrieja per 3,5 Žemės paros. Orbitos radiusas siekia 670 900 km.
Europa yra truputį mažesnė už aplink Žemę skriejantį Mėnulį, tačiau šis 3100 km skersmens palydovas yra šeštas didžiausias palydovas ir penkioliktas didžiausias kūnas Saulės sistemoje. Labai tikėtina, kad po Europą dengiančiu ledo sluoksniu (kurio storis vietomis gali siekti 100 km) tyvuliuoja skysto vandens okeanas. Europa – vienas lygiausio paviršiaus objektų Saulės sistemoje. Jo paviršiuje tėra vos vienas kitas krateris. Be to, šis palydovas yra tektoniškai aktyvus ir santykinai jaunas.
