Yra toks posakis – „žaibo greičiu“. Žaibas greičio įsikūnijimu pasirinktas neatsitiktinai. Ne visada spėsi jį pamatyti, net jei žiūrėsi į reikiamą vietą ir reikiamu metu. Bet jei į reikiamą vietą reikiamu metu žiūrėsi pro 11 tūkst. kadrų per sekundę filmuojančios vaizdo kameros objektyvą, tuomet pamatysi nepaprastą šou. 
Yra toks posakis – „žaibo greičiu“. Žaibas greičio įsikūnijimu pasirinktas neatsitiktinai. Ne visada spėsi jį pamatyti, net jei žiūrėsi į reikiamą vietą ir reikiamu metu. Bet jei į reikiamą vietą reikiamu metu žiūrėsi pro 11 tūkst. kadrų per sekundę filmuojančios vaizdo kameros objektyvą, tuomet pamatysi nepaprastą šou. Tokį „National Geographic“ serialo „Naked Science“ („Nuogas mokslas“) serijoje „Lightning Chasers“ („Žaibų medžiotojai“) užfiksavo žaibus tyrinėjantys fizikai.
Nors sulėtinti žaibo iškrovos kadrai užfiksuoti dar 2011 m., ir šiandien jie tebėra detaliausia vaizdo medžiaga, kurioje užfiksuotas žaibas. Jį „sugavo“ žaibų fizikas Vladislavas Mazuras (Vladislav Mazur) ir meteorologas Tomas Varneris (Tom Warner).
Pasaulio klimatologijos enciklopedijoje (Encyclopedia of World Climatology) rašoma, kad Žemės atmosferoje kas sekundę trenkia po 40–50 žaibų. Per metus – 1,4 mlrd. žaibų. Ko gero, šis 2011 m. užfiksuotas žaibas, kurio iškrova truko tik 1 sekundę, tačiau filmuota medžiaga buvo sulėtinta net iki 6 minučių, atskleidžia neregėtas ir neįsivaizduotas žaibų pasaulio perspektyvas, kurias išvydę aikčioja net ir visko matę žaibų tyrinėtojai.
Žaibo tvyksnis vidutiniškai trunka tik apie sekundę. Triokšt – ir ramu. Tą pačią žaibo sekundę išskaidžius į 1 tūkst. kadrų, žaibo struktūroje pasimato irgi ne kažin kas neįprasto, nors sulėtinus iki tokios spartos, prie nufilmuoto žaibo plevėsuojanti vėliava, regis, sustingusi laike.
O štai žaibo sekundę išskaidžius į 11 tūkst. kadrų, žaibo pasaulis atsiskleidžia netikėtais rakursais ir paaiškėja, kad žmogaus akis žaibo iškrovoje fiksuoja, o psichika spėja suvokti juokingai menką žaibo iškrovos proceso dalį.
Iki 6 min. sulėtinta sekundės trukmės žaibo iškrova prasideda švytėjimais debesyse, kurių plika akimi nepastebime, nes juos pridengia debesys. Tokie įžanginiai švytėjimai tęsiasi ilgai – apie trečdalį sekundės (2 minutes ir 6 sulėtintųjų minučių).
Taigi, peržiūrėjus 2 minutes filmo, peržiūrėtas tik trečdalis žaibo iškrovos. Laikui bėgant, žaibas po truputį leidžiasi prie žemės paviršiaus ir bręsta iškrovai. Tada iš už debesų pasirodo pirmieji žaibo dvylekiai liežuvėliai. Jų – dešimtys ar net šimtai. Galiausiai iš jų pradeda formuotis pagrindinė žaibo „šaka“, kuri smogia į kažkokį objektą ant žemės paviršiaus. Tą akimirką pulsuodamas žaibas išlieja visą savo energiją jau nekeisdamas savo formos – žaibo pavidalas tarsi sustingsta, kaitaliojasi tik žaibo šviesumas.
„Tiesiog nuostabu“, – žavisi tyrėjai ir su jais sunku nesutikti.
