Mėnulio uolienose randami stiklo rutuliukai leidžia manyti, kad Žemės palydovo paviršiuje matomas vanduo atsirado iš Saulės vėjo. Šie rezultatai parodo, kad ir kiti oro neturintys Saulės sistemos kūnai savo paviršiuje gali turėti vandens, teigia tyrėjai. Daugybę metų nesiliovė diskusijos, ar Mėnulyje buvo sušalusio vandens, ar ne. 
Mėnulio uolienose randami stiklo rutuliukai leidžia manyti, kad Žemės palydovo paviršiuje matomas vanduo atsirado iš Saulės vėjo.
Šie rezultatai parodo, kad ir kiti oro neturintys Saulės sistemos kūnai savo paviršiuje gali turėti vandens, teigia tyrėjai.
Daugybę metų nesiliovė diskusijos, ar Mėnulyje buvo sušalusio vandens, ar ne. Neseniai atlikti tyrinėjimai patvirtino, kad Mėnulį išties drėkino vanduo, nors jo paviršius sausesnis nei bet kurios dykumos Žemėje, rašo SPACE.com.
„Puslitrį vandens nugabenti į Mėnulį kainuoja 25 tūkst. JAV dolerių, taigi būtina sukurti metodą, padedantį išgauti vandens iš Mėnulyje esančių medžiagų. Tai svarbiausias dalykas, jei netolimoje ateityje žmogus norės įsikurti Mėnulyje“, – teigė tyrimo vadovas Yang Liu iš Tenesio universiteto.
„Šis vanduo būtų vertingiausias kaip raketinis kuras – skystas vandenilis ir skystas deguonis. Iki atrandant vandenį Mėnulio paviršiuje ir jo viduje, pastangos išskirti šiuos elementus iš Mėnulio uolienų ir dirvožemio būtų daug energijos reikalaujantis darbas. Dabar turime gatavus vandens, kurį gali vartoti žmonės ir gyvūnai, ir kuris gali būti suskaidomas į jį sudarančius elementus – deguonį ir vandenilį, šaltinius. Taigi Mėnulį galime naudoti kaip tarpinę stotelę, keliaujant į Marsą ir toliau“, – aiškino mokslininkas.
Iki šiol buvo neaišku, iš kur visas šis vanduo galėjo atkeliauti, nors akivaizdu, kad dalį jo atnešė daug ledo turinčios kometos. Norėdami sužinoti daugiau, mokslininkai analizavo Mėnulio paviršiaus dulkes, vadinamas regolitu, kurias iš Žemės palydovo pargabeno „Apollo“ misijų astronautai.
Mėnulio regolitą sukuria meteroidai ir krūvį turinčios dalelės, nuolat atakuojančios Mėnulio uolienas. Tyrėjai dėmesį sutelkė į stiklo grūdelius, rastus mėginiuose, kurie susidarė nesuskaičiuojamai daugybei mikrometeroidų susiduriant su Mėnuliu. Jie samprotavo, kad šiame stikle galėjo likti vandens, dar prieš tai, kol jis atvėso ir sukietėjo.
Tyrėjai nustatė, kad didelėje dalyje tirto stiklo buvo drėgmės pėdsakų – tarp 200 ir 300 vandens dalių milijone ir hidroksilo, kuris labai panašus į vandenį, tačiau kiekvienoje jo molekulėje yra po vieną vandenilio atomą, o ne du.
Norėdami nustatyti, iš kur kilo šis vanduo ir hidroksilas, mokslininkai sutelkė dėmesį į juos sudarantį vandenilį. Vandenilio atomai turi daugybę izotopų, kurių kiekvienas branduolyje turi skirtingą skaičių neutronų. Įprastas vandenilis neturi neutronų, o jo izotopas deuteris kiekviename atomo branduolyje turi vieną neutroną.
Natūraliai Saulėje deuterio aptinkama mažai, nes vykstant branduoliniams procesams šis izotopas sunaudojamas. Visuose kituose Saulės sistemos objektuose jo randama gana daug. Tai deuterio, egzistavusio dujų ir dulkių ūke, davusiame pradžią Saulės sistemai, likučiai.
Tyrėjai nustatė, kad Mėnulio stikle randamame vandenyje ir hidroksile deuterio yra mažai. Tai leidžia manyti, kad jų vandenilis atkeliavo iš Saulės, o Mėnulį greičiausiai pasiekė per krūvį turinčių dalelių vėją, 1 mlrd. kilogramų per sekundę dažniu sklindantį nuo Saulės. Kadangi Mėnulis neturi žymesnės atmosferos ar magnetinio lauko, jis pamažu gaudo jį atakuojančias daleles. Tuomet vandenilio dalelės sureagavo su deguonimi, esančiu Mėnulio paviršiaus uolienose.
„Iki šiol Mėnulio paviršiuje esančio vandens kilmė buvo neaiški. Mes pateikiame stiprių įrodymų, kad jo kilmė – Saulės vėjas. Šis atradimas pabrėžia galimybę tokio vandens rasti ir kitų oro neturinčių kūnų paviršiuje, pavyzdžiui, Erose, Deime ar Vestoje“, – kalbėjo Y. Liu.
