Nilas Stivensonas (Neal Stephenson) turi fantastišką sumanymą. Jis įsivaizduoja 20 km aukščio plieninį bokštą, besiremiantį į stratosferos sluoksnius. Tokiame aukštyje orų faktorius, toks svarbus aviacijoje ir kosmonautikoje, būtų nereikšmingas menkniekis. Lėktuvai, užuot leidęsi ir kilę nuo pakilimo takų, švartuodamiesi prie tokių bokštų sutaupytų galybę degalų. Tą patį būtų galima pasakyti ir apie kosminių erdvėlaivių startus į beorę erdvę.
Nilas Stivensonas (Neal Stephenson) turi fantastišką sumanymą. Jis įsivaizduoja 20 km aukščio plieninį bokštą, besiremiantį į stratosferos sluoksnius. Tokiame aukštyje orų faktorius, toks svarbus aviacijoje ir kosmonautikoje, būtų nereikšmingas menkniekis. Lėktuvai, užuot leidęsi ir kilę nuo pakilimo takų, švartuodamiesi prie tokių bokštų sutaupytų galybę degalų. Tą patį būtų galima pasakyti ir apie kosminių erdvėlaivių startus į beorę erdvę.
Arizonos valstijos universitete įsteigtas naujas Mokslo ir vaizduotės centras kviečia prie vieno stalo susėsti rašytojus ir inžinierius – kad pavyktų dar labiau praplėsti mokslo ribas. Ar įmanoma pastatyti stratosferines aukštumas siekiantį dangoraižį?
Mokslinės fantastikos rašytojas N. Stivensonas savo idėjas naudoja ne tik savo romanuose. Kritikų audringomis ovacijomis sutikto kūrinio „Snow Crash“ („Sniego katastrofa“) autorius žengė netikėtą žingsnį ir nusprendė kartu su Arizonos valstijos universiteto inžinieriumi Keitu Hjelmstadu (Keith Hjelmstad) Finikse pradėti darbuotis tandemu ir išplėtoti realų minėto bokšto statybų projektą.
Ir toks projektas – ne vienišas, ne išskirtinis. Jis – tik vienas iš daugelio projektų, suburtų po Mokslo ir vaizduotės centro stogu. Centro steigimo idėja – suburti menininkus, rašytojus ir Arizonos universiteto tyrėjus draugėn, kad mokslinė fantastika virstų realybe.
Pirmoje XX a. pusėje populiarioji mokslinė fantastika tarpgalaktinio kolonizavimo ir panašiomis temomis sugebėjo įkvėpti ne vieną generaciją vaikų, kurie užaugę tapo astronautais, raketų ir erdvėlaivių inžinieriais. Palyginimui, šiuolaikinė mokslinė fantastika tokių pasiekimų kontekste – gerokai silpnesnė.
Arizonos universiteto projekto tikslas – iš naujo suteikti (grąžinti) įkvėpimą ne tik tiems, kurie mokslininkais taps ateityje, bet ir tiems, kurie mokslo laboratorijose uoliai triūsia jau šiandien.
K. Hjelmstadas jau dabar analizuoja galimybes įgyvendinti N. Stivensono bokšto idėją. Preliminarūs modeliavimo rezultatai rodo, jog toks bokštas galėtų atlaikyti savo paties svorį. Tačiau lieka neišspręsta daugybė kitų klausimų. Pavyzdžiui, H. Hjelmstadui dar reikia apibrėžti, ar bokštas atlaikytų papildomą svorį, susijusį su tokių bokštų panaudojimu (lėktuvus, erdvėlaivius).
„Toks bokštas – beprecedentis statinys, ištisais šviesmečiais pranokstantis bet ką, kas yra pastatyta Žemėje, – pabrėžia K. Hjelmstadas. – Statyti tokį reikštų imtis didžiausio statybos projekto žmonijos istorijoje.“
Pasakojimas apie kosminį bokštą bus publikuotas „Hieroglyph“ – jungtiniame Mokslo ir vaizduotės centro bei N. Stivensono internetiniame projekte, kuriame veiks ir idėjų plėtojimui dedikuotos diskusijos. „Hieroglyph“ galės naudotis ir kiti rašytojai – talpinti jame naujus kūrinius, bendrauti su Arizonos universiteto mokslininkais. Pavyzdžiui, autorė Kori Doktorou (Cory Doctorow) yra parašiusi istoriją apie tai, kaip trimačius spausdintuvus būtų galima siųsti į Mėnulį, kur šie įrenginiai galėtų pradėti statyti bazes žmonėms.
„Iki šiol santykis tarp mokslo fantastų ir mokslininkų priminė prasilenkiančius ir mažai bendro turinčius srautus, – samprotauja Tami Spektor (Tami Spector) iš San Francisko universiteto. – Mokslininkai meninę kūrybą iki šiol suprasdavo kaip priemonę, kuri turi tarnauti mokslui, tačiau užsiima svaičiojimais, o menininkams (fantastikos rašytojams) mokslas tebuvo meninės raiškos priemonė.“
Pavyzdys – 1996–2006 m. Londone veikęs „The Welcome Trust“. Šis centras finansavo bendrus mokslo ir meno projektus biomedicinos srityje ir tam reikalui išleido apie 3 milijonus svarų. Kai nepriklausomi vertintojai 2009 m. peržiūrėjo programos pasiekimus, paaiškėjo, jog šios iniciatyvos poveikis mokslo praktikai buvo menkas.
Yra vilties, jog įmanoma sulaukti pokyčių. Viename iš jungtinių meninių-mokslinių projektų dizainerė Helen Stori (Helen Storey) kartu su chemiku Toniu Rajanu (Tony Ryan) nusprendė praturtinti rūbų audinius medžiagomis, kurios valytų orą. Dabar šis tandemas plėtoja projektą, kuriame kuriamas namuose tinkamas vartoti produktas.
„Jog mums pavyko, suprasiu iš to, ar per kitus penkerius metus į mūsų rengiamus seminarus plūstels mokslininkai ir inžinieriai“, – reziumuoja Mokslo ir vaizduotės centro direktorius Edas Finas (Ed Finn).
