Ar įsivaizduojate savo piniginėje metalo plokštelę, su kuria galite apsipirkti konkrečioje parduotuvėje? Jei norėtumėte apsipirkti keliose parduotuvėse, tektų tartis su kiekvienu prekybininku dėl jo parduotuvėje galiojančios metalo lydinio kortelės individualiai. Ir dar... svarbiausia, nepamiršti mėnesio pabaigoje į parduotuvę sugrįžti su grynaisiais pinigais. Šiandien tai atrodo juokinga, tačiau tokia buvo mokėjimo kortelių istorijos pradžia.
Ar įsivaizduojate savo piniginėje metalo plokštelę, su kuria galite apsipirkti konkrečioje parduotuvėje? Jei norėtumėte apsipirkti keliose parduotuvėse, tektų tartis su kiekvienu prekybininku dėl jo parduotuvėje galiojančios metalo lydinio kortelės individualiai. Ir dar... svarbiausia, nepamiršti mėnesio pabaigoje į parduotuvę sugrįžti su grynaisiais pinigais. Šiandien tai atrodo juokinga, tačiau tokia buvo mokėjimo kortelių istorijos pradžia.
Mokėjimo kortelių vizionieriai – visai ne bankininkai
Amerikos prekybininkai buvo pirmieji savo pirkėjams XIX a. pradžioje pasiūlę šiuolaikinių mokėjimo kortelių prototipus – metalo korteles, kurias mainydavo į prekes. Ant aliuminio ar kito metalo kortelės, kurią šiandien galėtume vadinti kredito kortele, vienos pusės buvo išgraviruojami pirkėjo vardas, pavardė ir adresas, kitoje – jo parašas. Vėliau, žinoma, pirkėjas turėdavo sugrįžti pas prekybininką su pinigais, dažniausiai mėnesio pabaigoje. Atsiskaitęs pirkėjas ir vėl atgaudavo savo kortelę. Manoma, kad tokių kortelių JAV buvo net iki 500 rūšių, kadangi viena kortelė buvo skirta atsiskaityti tik vienoje vietoje.
Ilgainiui turėti kelias metalines korteles tapo gerokai nepatogu. Tuomet 1946 metais bankininkas Johnas Bigginsas pirmasis pristatė savo klientams skirtą popierinę kortelę „Charge-It“. Taip atsiskaitymo procese atsirado tarpininkas – bankas. Pirkėjų sąskaitos už kortele įsigytus pirkinius buvo siunčiamos bankui, o jas apmokėti buvo privaloma kiekvieno mėnesio pabaigoje. Nors ši kortelė jau galiojo skirtingose prekybos vietose, tačiau jos naudojimas buvo vis dar ribotas. Be to, ją gaudavo tik geros reputacijos, lojalūs ir patikimi banko klientai.
Kaip už pietus atsiskaityti be grynųjų pinigų?
Toks klausimas vieną 1949-ųjų dieną kilo amerikiečių verslininkui Frankui MacNamarai, kai sočiai papietavęs Niujorko restorane susivokė piniginę palikęs namuose. Nepatogi situacija verslininkui pakišo mintį, kaip būtų galima pakeisti grynuosius pinigus – jis kartu su kolega Ralphu Schneideriu niujorkiečiams pristatė iš storo popieriaus pagamintą „Dinner‘s Club“ kortelę. Tai buvo pirmoji masiškai paplitusi nebankinė kortelė – vos per kelis metus ją įsigijo daugiau kaip 20 tūkst. amerikiečių. Ši kortelė buvo skirta apmokėti sąskaitas įvairiuose Amerikos restoranuose, bet ilgainiui atsiskaitymo tinklas gerokai išsiplėtė.
Taigi, kortelės turėtojui nereikėjo sukti galvos, ar jis su savimi turi grynųjų, jo sąskaitą kortelę priimančiose parduotuvėse, restoranuose apmokėdavo „Dinner‘s Club“ bendrovė, vėliau lėšas susigrąžinanti iš savo kliento. Žinoma, verslininkui F. MacNamarai rūpėjo ir pelnas: kortelės savininkas turėjo mokėti 3 JAV dolerių metinį mokestį, o prekybininkai – 7 proc. mokestį už kiekvieną kliento atsiskaitymą kortele.
„Dinner‘s Club“ kortelės populiarumas paskatino Amerikos bankus aktyviau vystyti ne grynųjų pinigų atsiskaitymų galimybes. Bankai, šioje srityje veikę pavieniui, septintajame dešimtmetyje ėmė bendradarbiauti ir galiausiai buvo įsteigtos tokios visame pasaulyje garsios mokėjimo kortelių organizacijos kaip „Visa Inc.“, ICA (InterBank Card Association – dabar „Mastercard Worldwide“) ir kitos.
Bankomato idėja gimė vonioje
Žinoma, tuo metu bankų klientams siūlomos kortelės dar nė iš tolo nepriminė šiandien naudojamų. Tačiau technikos ir mokslo sparti raida netrukus padėjo joms įgauti ne tik šiuolaikinių kortelių pavidalą, bet pamažu ir funkcionalumą.
Didelį perversmą bankininkystės pasaulyje padarė Johnas Shepherd-Barronas, sukūręs pirmąjį šiuolaikinį bankomatą. Kaip ne viename interviu pasakojo pats išradėjas, mintis sukurti pinigus išduodantį įrenginį gimė maudantis vonioje iš pykčio, kad banko ne darbo metu, ypač savaitgaliais, nėra galimybės gauti grynųjų pinigų. Patį veikimo principą pasufleravo užkandžių automatai, į kuriuos įmetus monetas iškrenta norima prekė.
Bankomato idėja buvo realizuota vos per kelis metus – pirmasis pinigus išduodantis įrenginys buvo įrengtas 1967 metais Londone. Į bankomatą anuomet reikėjo įdėti specialų čekį ir surinkti net 6 ženklų PIN kodą.
Pasirodžius pirmiesiems bankomatams bankų klientai iš karto susidūrė su sunkumais: popieriniai čekiai nepatvarūs, įsiminti šešiaženklį kodą sunku. Bankai vis dar neįsivaizdavo, kaip klientui galima išduoti pinigus nepatikrinus, ar jų yra konkrečioje sąskaitoje. Todėl bankuose ir toliau driekėsi eilės klientų, norinčių išsigryninti pinigų.
Sprendimą, kaip patogiai aprūpinti žmones pinigais jiems net neužsukus į bankus, pasiūlė Donas Vetcelis. Buvęs garsios kompanijos IBM darbuotojas, septintajame dešimtmetyje aktyviai domėjęsis bankininkystės technologijomis, pasiūlė bankomatuose naudoti plastikines korteles su magnetine juosta, kurioje būtų kaupiama visa kliento informacija.
Žinoma, pirmieji žingsniai buvo lėti. Daugiausia keblumų kėlė kliento identifikacija, o ir patys bankomatai dar reikalavo nemažai patobulinimų. Tačiau jie be jokios abejonės pradėjo finansinių paslaugų savitarnos ir plastikinės kortelės erą.
Šiuolaikinės mokėjimo kortelės revoliucija
Vinco Ruzo, Lietuvos banko Pinigų muziejaus specialisto, teigimu mokėjimo kortelių atsiradimas iš esmės pakeitė pinigų sampratą. „Atsiradus mokėjimo kortelei pinigai tapo visuotini – nesvarbu, kad sąskaitoje yra litai, nuvykę į Londoną kuo puikiausiai išsiverčiame prekybos centruose ar kavinėse. Taigi, mokėjimo kortelė supaprastino atsiskaitymus geografiniu aspektu“, – pasakoja V. Ruzas.
Pasak jo, mokėjimo kortelių atsiradimas tapo perversmu ir pinigų leidybos pasaulyje. „Tobulėjant mokėjimo kortelės technologijai, rinkose mažėjo grynųjų pinigų cirkuliacija, o jų leidybai reikėjo vis mažiau popieriaus ir kitų medžiagų. Be to, čia svarbus ir ekologijos aspektas. Popieriniai banknotai palyginus greitai susidėvi ir tuos, kurie jau nėra tinkami naudoti yra naikinami. Vertinant tai, kad pinigų leidyboje naudojama tam tikrų cheminių medžiagų, grynųjų pinigų mažėjimas turi teigiamos įtakos ir gamtosaugos atžvilgiu“, – sako muziejaus specialistas.
Siekiant paskatinti kuo daugiau žmonių visame pasaulyje naudotis mokėjimo kortelėmis, bankai eksperimentuoja ir su kortelės išvaizda. Vakarų šalyse bankai leidžia pačių netikėčiausių formų, grojančias ir šviečiančias, raktų pakabukus primenančias mokėjimo korteles. Tokios išskirtinio dizaino kortelės, skirtos tik atsiskaitymams prekybos taškuose, yra itin mėgstamos jaunimo.
Lietuvoje kortelės dar jaunos
Mokėjimo kortelės Lietuvoje dar neperkopė antros dešimties. Pirmąją „Visa“ kredito kortelę šalyje išdavė „Vilniaus bankas“ 1993 metais. Lietuvos bankų asociacijos duomenimis, dabar jų išduota jau daugiau kaip 4 milijonai.
Pasak Lietuvos bankų asociacijos vadovo Stasio Kropo, pastaraisiais dešimtmečiais bankų išduodamos mokėjimo kortelės sparčiai tobulėjo, kito kortelių turėtojams teikiamos papildomos paslaugos, lojalumo schemos. „Dabar daugelis tiek Lietuvoje, tiek užsienyje leidžiamų mokėjimo kortelių turi papildomų galimybių, pavyzdžiui, suteikia specialias nuolaidas, apdraudžia jos savininką kelionių metu ir daug kitų. Taigi nuo pirmųjų šiuolaikinės jau tikrai toli pažengusios“, – sako S. Kropas.
Įdomus mokėjimo kortelių istorijos Lietuvoje faktas – lietuviška mokėjimo kortelė „Globus“. Ją nuo 1995 m. leido tuometinis Lietuvos taupomasis bankas. Kortele buvo galima atsiskaityti tik Lietuvoje ir Latvijoje. Per trejus metus šios kortelės turėtojų skaičius siekė daugiau kaip 23 tūkstančius. Tačiau ilgainiui, šalies bankams pradėjus siūlyti didesnę įvairovę „Visa“, „MasterCard“ ir kitų kortelių, kuriomis buvo galima atsiskaityti kur kas daugiau vietų Lietuvoje ir, svarbiausia, užsienyje, „Globus“ populiarumas ėmė mažėti. Lietuviškų kortelių išleidimas buvo sustabdytas 2001 m. pradžioje, o jų aptarnavimas – nuo 2002 m.
Dabar Lietuvoje išduodamos „Visa“, „MasterCard“, „Maestro“, „American Express“ kortelės. Visos jos – lustinės. „Lustinės kortelės magnetines pakeitė dėl kelių aspektų. Pirmiausia, luste galima saugoti daugiau informacijos apie kortelės savininką. Be to, kiekviena tokia kortele atlikta operacija turi būti patvirtinta ne parašu, o PIN kodu, todėl neteisėtų operacijų tikimybė lustinėmis kortelėmis yra itin maža“, – teigia asociacijos vadovas.
