Europos Sąjungos, vyriausybinės ir nevyriausybinės skatinimo programos, verslas, o po to ir vartotojai padarė ekologinių produktų madą šių dienų realija. Kiekviena save gerbianti kompanija pristato kokį nors produktą „be jokių E“ ar bent jau su perdirbama pakuote. Tačiau dėl recesijos, vartotojų konservatyvumo ar dėl paprasčiausios inercijos kol kas tai daugiau informacinis bumas, negu tikrosios vartojimo tendencijos.
Europos Sąjungos, vyriausybinės ir nevyriausybinės skatinimo programos, verslas, o po to ir vartotojai padarė ekologinių produktų madą šių dienų realija.
Kiekviena save gerbianti kompanija pristato kokį nors produktą „be jokių E“ ar bent jau su perdirbama pakuote. Tačiau dėl recesijos, vartotojų konservatyvumo ar dėl paprasčiausios inercijos kol kas tai daugiau informacinis bumas, negu tikrosios vartojimo tendencijos.
Atliktų tyrimų duomenimis, vartotojai neperka ekologiškų produktų dėl kelių priežasčių:
- Nors 40 proc. vartotojų teigia jog pirktų ekologinius produktus, tik 4 proc. juos perka realybėje. („Journal of Marketing“, 2010 m. rugsėjo numeris)
- 58 proc. vartotojų mano, jog ekologiški produktai yra per brangūs, o 33 proc. vartotojų teigia, kad ekologiški produktai nėra tokios pat geros kokybės kaip neekologiški ekvivalentai. („GfK Roper“, 2010 m. rugsėjo numeris)
- Nors JAV „žaliųjų“ produktų pasiūla per 2009 ir 2010 m. išaugo 73 proc., tik 5 proc. iš tų produktų neturėjo savo sudėtyse kokių nors neatitikimų su ekologine koncepcija. („Terrachoice“, 2010 m. spalio numeris)
Kokia būtų išeitis iš tokios ekologiniams produktams nepalankios tendencijos? Pasak trendwatching.com, tai „Eko geresni“ produktai – produktai, kurie nėra vien tik tai ekologiški, bet geresni substitutai už savo teršiančius analogus visomis kitomis savybėmis: geresniu funkcionalumu, dizainu arba paprasčiausiai pigesni.
Pagrindiniai prekiniai ženklai ateityje reklamuos ne vien produkto ekologiškumą, bet kartu rinksis ir tradicines marketingines strategijas, pabrėžiančias kokybę, ilgaamžiškumą, taupumą ir t. t., tam, kad įtikti net labiausiai eko-skeptiškiems, egocentriškiems bei į kainą orientuotiems klientams.
Naujo produkto pavyzdžiu galėtų būti „Renault DeZir“, kurį pristatant pabrėžiamas tiek ekologiškumas, tiek tradiciniai privalumai – stilius, greitis ir t. t.
Akivaizdžiausia tokių produktų problema yra kaina. Net ir esant geriausioms vartotojų ar kompanijų intencijoms, nenorą derinti ekologiškumą ir tradicines teigiamas produktų savybes gali nulemti kaštai. Čia greičiausiai neišsiversime be valstybinio (Europos Sąjungos ar nacionalinio) įsikišimo, kai kompanijoms paprasčiausiai neliks kitos išeities, ir paprasti produktai taps vis labiau ekologiškesni, vartotojams to net nepastebint. Pradedant „žaliaisiais namais“, baigiant visišku plastikinių maišelių ar butelių uždraudimu, viskas, kas nepaliks galimybės manevrui, privers kompanijas (tuo pačiu ir vartotojus) „lengvai“ atlikti teisingus ir būtinus žingsnius, likusią dalį reguliuos konkurencija.
Jau pasirodė ir pirmosios kregždės. 2010 metais Cinque Terre, nacionalinis parkas Italijoje uždraudė turistams naudoti plastikinius butelius tam, kad apsaugotų jūros krantus nuo užterštumo ir šiukšlinimo. Lankytojams vietoj plastikinės taros buvo suteikta galimybė įsigyti perdirbamų metalinių butelių, į kuriuos jie galėjo prisipilti gazuoto arba negazuoto vandens iš viešųjų fontanų.
Tokių tendencijų greičiausiai tik daugės, todėl Lietuvos verslininkai, norėdami konkuruoti tiek nacionalinėje, tiek tarptautinėje rinkoje, neturėtų pamiršti ekologiškumo derinti su gera pačio produkto kokybe.
