Radiacija gali tapti didžiausia kliūtimi, kurią turėsime įveikti, norėdami keliauti už Žemės orbitos ribų, ir gali gerokai atitolinti planuojamą skrydį į Marsą. Ekspertų grupė, JAV vyriausybės paprašyta įvertinti Nacionalinės aeronautikos ir kosmoso agentūros (NASA) pasiekimus kosminių kelionių srityje, be kitų alternatyvų, pasiūlė siųsti astronautus į Fobą ar Deimą – kurį nors iš Marso palydovų.
Radiacija gali tapti didžiausia kliūtimi, kurią turėsime įveikti, norėdami keliauti už Žemės orbitos ribų, ir gali gerokai atitolinti planuojamą skrydį į Marsą.
Ekspertų grupė, JAV vyriausybės paprašyta įvertinti Nacionalinės aeronautikos ir kosmoso agentūros (NASA) pasiekimus kosminių kelionių srityje, be kitų alternatyvų, pasiūlė siųsti astronautus į Fobą ar Deimą – kurį nors iš Marso palydovų.
Iš tokios apžvalgos aikštelės astronautai galėtų į Marsą nuleisti per atstumą valdomus robotus, kurie paimtų planetos paviršiaus mėginių tolesniems tyrimams Žemėje. Be to, nereikėtų kurti brangios įrangos, būtinos norint išlaipinti žmogų ant dangaus kūno, kuriame traukos jėga didesnė nei pas mus.
„Jeigu klaustumėte manęs, aš skrisčiau į Fobą ar Deimą nedvejodamas, net jei nebūtų jokios vilties nusileisti Marse“, – sako Kalifornijos valstijoje įsikūrusio Marso instituto mokslininkas Pascalis Lee.
Tačiau nematoma grėsmė – radioaktyvūs kosminiai spinduliai – gali astronautus ilgam užlaikyti daug arčiau namų. Spindulius iš tikrųjų sudaro labai greitai judančios elementariosios dalelės – protonai ir sunkesni atomų branduoliai, atskriejantys į Saulės sistemą iš visų pusių. Šios dalelės gali perskrosti DNR molekules ląstelėse ir sukelti vėžį.
Pirmoji žmonių kelionė į Marsą tikriausiai baigtųsi nusileidimu ne pačioje planetoje, o didesniajame iš jos mėnulių – Fobe. Jo paviršiaus plotas – viso labo 6100 kvadratinių kilometrų. Šaltinis: „Mapcards“.
Žemėje mus apsaugo planetos atmosfera ir magnetinis laukas, kuris suteikia šiokią tokią apsaugą ir Tarptautinėje kosminėje stotyje dirbantiems astronautams. Kelionės į Mėnulį neužtrunka ilgai, o ir jis pats blokuoja pusę atskriejančių kosminių spindulių. Į ilgą kelionę atvirame kosmose išsiruošusi įgula tokios apsaugos neturėtų.
Nuo Saulės radiacijos gali apsaugoti palyginti lengvi aliuminio ar plastiko skydai, tačiau kosminiai spinduliai iš galaktikos turi daugiau energijos, todėl skydai turėtų būti daug storesni ir sunkesni, taigi – nepraktiški.
Alternatyvios technologijos – pavyzdžiui, plazmos (stipriai įkaitusių dujų) burbulas aplink erdvėlaivį – yra dar tik pradedamos kurti.
Kokia pavojinga būtų kelionė į Marso orbitą? Įvairių skaičiavimų rezultatai, parodantys, kaip stipriai kosminė radiacija padidina tikimybę susirgti vėžiu, yra labai prieštaringi. NASA Džonsono kosminių tyrinėjimų centro specialistai tvirtina, kad skrydis pažeistų agentūros nustatytas saugumo taisykles, kuriomis siekiama išlaikyti astronauto šansus susirgti vėžiu dėl kosminės radiacijos žemiau 3 procentų ribos.
Už Žemės magnetinio lauko ribų ir skrendant erdvėlaivyje su beveik 4 centimetrų storio aliuminio sienomis, ši riba būtų peržengta greičiau nei per 200 dienų. Tuo tarpu kelionė į Marsą ir atgal užtruktų beveik keturis kartus ilgiau – 750 dienų.
Turėdama tai omenyje, ekspertų grupė paprašė NASA apsvarstyti galimybę tiesiog susitaikyti su tuo, kad rizika sveikatai būtų didesnė. Stevenas Lindsey, agentūros astronautų biuro vadovas, įsitikinęs, kad daugelis astronautų tokią idėją palaikytų.
„Tai priklauso nuo žmogaus, – sako jis. – Aš turiu įgulos narių, kurie skristų bet kokiu atveju.“
