Mokslininkai aptiko tiesiogiai sunkiai pastebimą žmonių veidus skiriamąjį požymį, kurį sugeba įvertinti kiekvieno iš mūsų pasąmonė. Šį ne tik įdomų, bet ir praktiškai naudingą atradimą padarė Brauno universiteto mokslininkai, vadovaujami Michael Tarr. Pasirodo, vyrų veidai yra kiek labiau raudoni, tuo tarpu moteriški – labiau žalsvi. Tokią išvadą mokslininkai padarė su kompiuteriu išanalizavę daugiau nei po 100 vyrų ir moterų fotografijų.
Mokslininkai aptiko tiesiogiai sunkiai pastebimą žmonių veidus skiriamąjį požymį, kurį sugeba įvertinti kiekvieno iš mūsų pasąmonė. Šį ne tik įdomų, bet ir praktiškai naudingą atradimą padarė Brauno universiteto mokslininkai, vadovaujami Michael Tarr.
Pasirodo, vyrų veidai yra kiek labiau raudoni, tuo tarpu moteriški – labiau žalsvi. Tokią išvadą mokslininkai padarė su kompiuteriu išanalizavę daugiau nei po 100 vyrų ir moterų fotografijų. Visos nuotraukos darytos prie to pačio apšvietimo ir be jokios kosmetikos (nuotraukų duomenų bazę Tarr vadovaujamai komandai pateikė Vokietijos kolegos). Specialus analizatorius fiksavo raudono ir žalio pigmento kiekį, pastebimą veidų nuotraukose.
Paaiškėjo, jog egzistuoja akivaizdi koreliacija tarp lyties ir odos spalvos. „Žiūrint į vidutinių bruožų žmogaus veidą vien tik iš jo atspalvio su 70–80 % tikimybe galima atspėti ar tai moteris, ar vyras“, – pareiškė Tarr.
 Viršuje kairėje parodytas „vidutinių“ bruožų veidas, padarytas pakoregavus vyrišką (apačioje kairėje) ir moterišką (apačioje dešinėje) veidus. Po to jis dar papildomai padengiamas „vizualiniu triukšmu“ (viršuje dešinėje) ©Michael J. Tarr/Brown University |
|---|
Jeigu skaitytojo paklaustume pagal ką jie atskiria veidus, dažniausias atsakymas būtų susijęs su veido fizionomijos bruožais bei proporcijomis, kurios akivaizdžiai atskiria vyrus nuo moterų. Tačiau dabar tyrimą atlikę mokslininkai įsitikinę, jog pasąmonės lygyje žmogus analizuoja ir veido spalvinę informaciją – ir tik įvertinęs visas dedamąsias sugeba nuspėti ar prieš jį yra moteris, ar vyras.
Siekdamas įrodyti šias prielaidas Tarr atliko eksperimentą. Remdamasis pradine 200 nuotraukų baze jis sukūrė „vidutinį“ veidą, neturintį jokių akivaizdžių bruožų, kuriai lyčiai jis gali priklausyti. Vėliau šis veidas buvo demonstruojamas trims eksperimento dalyviams. Kiekvieno eksperimento metu „vidutinis“ veidas papildomai buvo dengiamas „vizualiniu triukšmu“, vienais atvejais turinčiu labai nedidelį raudonos spalvos atspalvių perteklių (kai pirminis veidas „priklausė“ vyrui), kitais atvejais – žalsvos (kai pirminis veidas „priklausė“ moteriai).
Eksperimento dalyviai turėjo pasakyti, prieš juos vyro ar moters veidas. Po 20 tūkstančių bandymų mokslininkai peržiūrėjo atpažinimo statistiką, kurioje akivaizdžiai matės, jog praktiškai visais atvejais labiau raudoni veidai buvo atpažįstami kaip vyrų, o labiau žali – kaip moterų.
Tarr pabrėžia, jog jis neturi biologinių įrodymų, paaiškinančių kaip pigmentacija susijusi su lytimi, tačiau pagal turimą nuotraukų duomenų bazę jis įsitikino, jog vyrų veidai, nepriklausomai nuo rasės, visada yra truputi tamsesni, nei moterų. Vadinasi, tuo pačiu jie turi daugiau pigmentų.
Mokslininkas spėja, jog šviesesnė (ir tuo pačiu žalsvesnė) moters veido spalva joms leidžia įsisavinti daugiau ultravioletinių spindulių, reikalingų D vitamino gavybai – tai ypač svarbu esant nėščioms arba žindant kūdikius krūtimi, nes tuo laiku motina dalinasi su vaiku visomis gyvybei reikalingomis medžiagomis.
Šis atradimas mokslininko nuomone, svarbus ne tik bendrąja pažintine ar fiziologine prasme, bet ir robototechnikoje. Ypač tose sistemose, kurios automatiniu būdu turi nustatyti žmogaus lytį (pvz. reklaminiuose stenduose). Žinoma, šie duomenys gali būti pritaikomi ir kosmetikos gamyboje.
