Puikiai tamsoje ar 3 km gylyje po vandeniu filmuojančių japoniškų vaizdo kamerų vartotojai nė neįtaria, kad prie šio atsiradimo prisidėjo lietuvių mokslininkai. Tiesa, už šį išradimą jie negavo nė cento, kadangi tėvynėje savo laiku jis buvo išjuoktas kaip prieštaraujantis fizikos dėsniams. Nesuskubus jo užpatentuoti, tai padarė japonai. Ši istorija mus nukelia į gūdžius sovietmečio laikus.
Puikiai tamsoje ar 3 km gylyje po vandeniu filmuojančių japoniškų vaizdo kamerų vartotojai nė neįtaria, kad prie šio atsiradimo prisidėjo lietuvių mokslininkai. Tiesa, už šį išradimą jie negavo nė cento, kadangi tėvynėje savo laiku jis buvo išjuoktas kaip prieštaraujantis fizikos dėsniams. Nesuskubus jo užpatentuoti, tai padarė japonai.
Ši istorija mus nukelia į gūdžius sovietmečio laikus. „Pastebėjome, kad vienas sugertas kvantas sukuria elektronus, kurie bėgdami generuoja vieni kitus, todėl jų atsiranda labai daug. 1980 m. paskelbėme apie tai straipsnį, tačiau mumis niekas nepatikėjo. Esą tai prieštarauja fizikos dėsniams. Tuo tarpu 1989 m. japonai atkartojo mūsų atradimą bei sukūrė labai jautrią vaizdo kamerą“, – pasakojo Vilniaus universiteto Fizikos fakulteto Kietojo kūno elektronikos katedros vedėjas Gytis Juška.
Šios kameros filmavimo srityje padarė tikrą perversmą, kadangi leido išgauti kokybišką, spalvotą vaizdą aklinoje tamsoje ir po vandeniu. Beje, jos priskiriamos ne tik prie prabangos prekių, bet naudojamos, kai gyvybiškai būtina matyti vaizdą naktį – pavyzdžiui, laivuose.
Dar viena svarbi šio atradimo taikymo sritis – ankstyvai krūties vėžio diagnostikai skirti rentgeno aparatai. Jų dėka matomi 50 mikronų storio kapiliarai, todėl galima pamatyti vos tik užsimezgusį piktybinį mazgelį. Palyginimui – plauko storis siekia 100 mikronų.
Tokie itin jautrūs mamogramai, galintys išgelbėti daugybę gyvybių, šiuo metu diagnostikai naudojami tik dviejuose pasaulio kraštuose – Japonijoje ir vienoje Kanados ligoninėje. Prie pastarosios ketinama įkurti medicininės fizikos institutą, kuriam skirti keli šimtai milijonų dolerių.
„Per vieną mokslinę konferenciją buvau pakviestas į šią ligoninę. Tuomet ir sužinojau, kad jie taip pat naudojasi mūsų idėja. Tiesa, kameras perka iš japonų, – pasakojo G. Juška. – Deja, savo laiku negavome finansavimo, kad galėtume savo išradimą užpatentuoti. Jei gyventume užsienyje, būtume milijonieriai. Dabar esame sovietmečio aukos.“
Anot mokslininko, dar ir šiandien Lietuvoje vargu ar būtų įmanoma užpatentuoti naują gaminį, kadangi tam reikia ne vieno, o viso patentų maišelio, o tai kainuoja milžiniškus pinigus. „Todėl mes galime tik patentuoti medžiagas ir tikėtis, kad jas pavyks parduoti“, – teigė pašnekovas.
Šiuo metu universitete atliekama daug tyrimų su šviesos diodais. Jų dėka kuriami lankstūs šviečiantys polimeriniai ekranai, kurių vaizdas, skirtingai nuo dabartinių, puikiai matomas prieš saulę.
Anot Vilniaus universiteto Fizikos fakulteto Kietojo kūno elektronikos katedros docento dr. Kęstučio Arlausko, tokie ekranai gali būti naudojami naujos kartos laikraščiuose, ant riešo vietoj laikrodžio segamuose kompiuteriukuose, patalpų, automobilių ir netgi rūbų dizainui.
Pavyzdžiui, į audinį įsiuvus šviečiančius siūlus, jie galėtų sukurti įvairiausius raštus ar paveiksliukus. Pastarieji įsijungtų į rūbą įmontuotu mygtuku. Mokslininkai juokauja, kad toks rūbas būtų ypač patogus naktį – esą moterims nebereikės apsikarstyti blizgučiais, kad jas pastebėtų vairuotojai.
