Mokslininkai bando sukonstruoti ultrašaltas sistemas, kurios imituotų mūsų Visatos procesus. Ar gali šie analogai padėti išspręsti Didžiojo Sprogimo paslaptis? Įrenginys yra truputį mažesnis už mažylį pirštą cilindras, užpildytas heliu ir atšaldytas beveik iki absoliutaus nulio temperatūros. Viduje kuriasi darinys, labai panašus į mažytę visatą. Įrenginį pagamino Lankasterio Universiteto (Anglija) mokslininkų komanda.
Mokslininkai bando sukonstruoti ultrašaltas sistemas, kurios imituotų mūsų Visatos procesus. Ar gali šie analogai padėti išspręsti Didžiojo Sprogimo paslaptis? Įrenginys yra truputį mažesnis už mažylį pirštą cilindras, užpildytas heliu ir atšaldytas beveik iki absoliutaus nulio temperatūros. Viduje kuriasi darinys, labai panašus į mažytę visatą.
Heliui sklaidantis jis tarsi atkartoja procesą, kuris tikėtina vyko mūsų pačių Visatoje praėjus sekundės dalims po Didžiojo Sprogimo. Skysčiui nusistovėjus išlieka mažyčiai sukūrėliai, kurie savo struktūra artimi tiems ankstyvojo erdvėlaikio defektams, iš kurių galiausiai susiformavo galaktikos, žvaigždės ir planetos.
Perkeltine prasme tai – „visata arbatos puodelyje“. Įrenginį pagamino Lankasterio Universiteto (Anglija) mokslininkų komanda. Savo tyrimuose jie tikrina kosmologinę plėtimosi teoriją. Ji teigia, jog iškart po Didžiojo Sprogimo visata sekundės dalį staigiai plėtėsi, ir po to lygiai taip pat greitai šis procesas sulėtėjo. Greitesnis už šviesą plėtimasis turėtų paaiškinti įvairius šiandieninės Visatos reiškinius, tokius kaip, pavyzdžiui, kodėl ji atrodo daugmaž tokia pati bet kuria kryptimi, ir kaip iš kosminės medžiagos susidarė dideli objektai, tokie kaip galaktikų spiečiai.
Dauguma fizikų ir astrofizikų tiki, jog staigus plėtimasis įvyko. Problema slypi detalėse – niekas nežino nei kodėl tai įvyko, nei kaip. Norint Visatai suteikti pagreitį, reikalingas baisingai didelis energijos kiekis, ir pakankamai galingi „stabdžiai“ reikalingi norint ją vėl sustabdyti. Nemažai specialistų kelia drąsius spėjimus apie tai, iš kur visa ta energija atsirado, tačiau turint tik vieną visatą (mūsiškę) po ranka, kurioje praėjęs apie 13 milijardų metų plėtimosi periodas, sudėtinga pasakyti, kurie siūlymai yra teisingiausi.
Tai nėra vadinamoji izoliuota problema. Kai kuriuos kosmologinius reiškinius – tokius kaip juodosios skylės ar Didysis sprogimas – neįmanoma tyrinėti tiesiogiai eksperimento būdu. Neskaitant finansinių ir įgyvendinimo problemų, juk nenorėtumėte savo laboratorijoje sukurti sprogstančią supernovą. Taigi kaip mokslininkai tikrina didelio masto Visatos teorijas? Fizikai, šiuo metu intensyviai dirbantys sparčiai augančioje „kvantinių analogų“ srityje, turi atsakymą, kuris pradžioje gali pasirodyti kiek keistas - reikia tirti labai mažus dalykus.
Šiai plėtimosi teorijai patikrinti Lankasterio tyrinėtojų grupė stebi, kas vyksta susiduriant dviem ultrašalto helio tūriams. Helis yra geras ankstyvosios Visatos pakaitalas dėl jo simetrijos – tiksliau kalbant, jo struktūra yra taisyklinga. Mokslininkai mano, jog karšta ankstyvoji Visata buvo homogeninė ir simetrinė. Jai vėstant kai kurios simetrijos savybės išnyko. Lygiai tas pats vyksta ir su šaltu heliu, atvėsintu vos iki 0,00017 °C virš absoliutaus nulio.
