Piteris Higsas (Peter Higgs), Edinburgo universiteto profesorius veteranas, duodamas interviu žurnalistams prasitarė, jog tiki milžiniško eksperimento, kuris bus atliktas tuneliuose giliai po žeme, sėkme. CERN laboratorijai priklausantis Didysis hadronų priešpriešinių srautų greitintuvas (LHC) gali aptikti nesugaunamosios profesoriaus pavarde pavadintos dalelės pėdsakus. 
Piteris Higsas (Peter Higgs), Edinburgo universiteto profesorius veteranas, duodamas interviu žurnalistams prasitarė, jog tiki milžiniško eksperimento, kuris bus atliktas tuneliuose giliai po žeme, sėkme. CERN laboratorijai priklausantis Didysis hadronų priešpriešinių srautų greitintuvas (LHC) gali aptikti nesugaunamosios profesoriaus pavarde pavadintos dalelės pėdsakus.
Vadinamasis Higso bozonas jau senokai pakrikštytas „Dievo dalele“. Nors P. Higsas apie šią dalelę prabilo dar 1964 m., kol kas niekam atliekant eksperimentus nepavyko su ja susidurti.
Žilagalvis mokslininkas tikisi, kad jo teorija bus patvirtinta iki 2009 m. gegužės 29 d., kai visi artimieji susirinks švęsti profesoriaus 80 metų jubiliejų.
„Aš paprašiau, kad maniškė Dievo dalelė leistų man kiek ilgiau pagyventi“, – pokštavo P. Higsas vizito CERN laboratorijoje metu.
 Legendinis Piteris Higsas CERN laboratorijos vizito metu balandžio 5 d. pabuvojo LHC tunelyje. |
|---|
Tūkstančiai prie LHC greitintuvo dirbančių mokslininkų praleido keliolika metų ruošdami šį įrenginį milžiniškų energijų eksperimentams. Didžiausias pasaulyje dalelių mikroskopas pamėgins atkurti sąlygas, artimas Didžiajam Sprogimui, kurį galime laikyti mūsų Visatos pradžia.
LHC greitintuve protonai bus įgreitinti iki 99,9999991 proc. šviesos greičio ir skries dviem lygiagrečiais vamzdžiais 27 km ilgio žiedo formos tuneliu, kuris paslėptas po žeme 175 m gylyje.
Pasiekus didžiausią greitintuvo pajėgumą, kas sekundę įvyks po beveik milijardą susidūrimų. CERN laboratorijoje 3 tūkst. kompiuterių grupė kaipmat iš šių susidūrimų atrinks 100 daugiausiai žadančių.
Jeigu LHC greitintuve pavyks aptikti Higso dalelę, tuomet bus užpildyta didžiulė standartinio modelio spraga. Standartinis modelis apibendrina tai, ką mes dabar žinome apie dalelių fiziką. Higso bozonas padėtų paaiškinti masės prigimtį ir atsakytų į klausimą, kodėl kai kurios standartinio modelio dalelės turi masę, o kodėl kai kurios tokia savybe nepasižymi.
„Ta proga aš atidarysiu kokio nors gėrimo butelį, – linksmai nusiteikęs pasakojo 78 metų profesorius. – Tai bus šampanas, nes viskį tektų kur kas ilgiau gerti.“
LHC yra didžiausias ir galingiausias kada nors sukurtas didelių energijų greitintuvas. Už šią mašiną teko pakloti 6 mlrd. Šveicarijos frankų (3,9 mlrd. eurų), o nuolatinę prie įrenginio dirbančią mokslininkų komandą sudaro daugiau negu 2 tūkst. žmonių iš įvairiausių pasaulio kampelių.
„Būtų labai sudėtinga, – apibūdina padėtį profesorius, – jei nepavyktų įrodyti Higso dalelės egzistavimo.“
„Remiantis mūsų turimais įrodymais, dalelė neturėtų užtrukti pasirodyti, – toliau pasakoja P. Higsas. – Tai, kad ji egzistuoja, duomenų sraute turėtų būti užregistruota labai greitai, tačiau mes užtruksime, kol tuos duomenis išnagrinėsime.“
CERN laboratorijos komanda nėra vienintelė, kuri užsiims Higso bozono medžiokle. Pagrindiniai konkurentai įsikūrę Čikagoje, o jų naudojamas įrenginys – Fermi laboratorijos Tevatrono greitintuvas. Tiesa, su Tevatronu planuojama dirbti tik iki 2010 m., be to, šis savo pajėgumu gerokai nusileidžia naujajam LHC.
„Visai įmanoma, kad jie šią dalelę aptiks pirmieji“, – pripažįsta mokslininkas.
„Jiems tai padaryti būtų sunkoka, bet neatmestinas tas variantas, jog Higso dalelė jau užfiksuota duomenų sraute, kurio dar laukia ilga analizė“, – priduria jis.
Konkurencija nemaža, tačiau viskas vyksta neperžengiant proto ribos – JAV ir Fermi laboratorija yra LHC projekto partnerės.
Kol P. Higsas ramiausiai tikisi, kad bus įmintos Visatos paslaptys, kai kas baiminasi mokslinės fantastikos verto apokaliptinio scenarijaus – esą eksperimentų metu bus sukurtos masyvios juodosios skylės, kurios praris mūsų Žemę.
Profesorius tokiais scenarijais nekvaršina sau galvos ir mano, kad tai tik įaudrintos vaizduotės vaisius.
„Visi šios juodosios skylės yra pernelyg išpūstas reikalas, nes netgi tie teoretikai, kurie mano, kad vis dėlto gali būti sukurta nemažai juodųjų skylių, nesitiki, jog gali susidaryti masyvios juodosios skylės, surysiančios didelius Visatos gabalus, – ramiai paaiškina mokslininkas. – Manau, kad šiems pamąstymams iškilus į viešumą kai kurie žmonės tiesiog viską ne taip suprato.“
