Kas atsitinka su morališkai pasenusia bei sugadinta elektronine įranga? Per 2006 metus vien tik amerikiečiai išmetė „kuklius“ tris milijonus tonų buitinės elektronikos. Šios taip vadinamos e. atliekos yra sparčiausiai auganti atliekų dalis bendrame buitinių šiukšlių sraute, ir priklausomai nuo požiūrio, tai yra arba didžiulė problema, arba... aukso kasyklos. 
Kas atsitinka su morališkai pasenusia bei sugadinta elektronine įranga? Per 2006 metus vien tik amerikiečiai išmetė „kuklius“ tris milijonus tonų buitinės elektronikos. Šios taip vadinamos e. atliekos yra sparčiausiai auganti atliekų dalis bendrame buitinių šiukšlių sraute, ir priklausomai nuo požiūrio, tai yra arba didžiulė problema, arba... aukso kasyklos.
E-atliekose paprastai yra medžiagų, kurios gali būti žalingos aplinkai, jei jos tinkamai neutilizuojamos. Taip pat jose yra trupinėliai brangiųjų metalų, tokių kaip sidabras, varis, platina ir auksas. Mobilieji telefonai – vertingiausia šių atliekų dalis.
Belgijos kompanija „Umicore“ yra viena iš tų kompanijų, kurios užsiima šių medžiagų išgavimu ir elektroninės įrangos atliekų. Iš viso joje išgaunama 17 rūšių metalų, ir visa tai gaunama iš senų televizorių, kompiuterių ir mobiliųjų telefonų. Medžiagas galima išgauti net iš išsilydžiusių komponentų ar įvairiausių tirpalų. Pavyzdžiui, „Umicore“ išgauna sidabrą iš panaudotų fotografinių ryškalų, ir parduoda jį Italijos juvelyrams. Pati kompanija tokį procesą vadina „antžeminėmis kasyklomis“.
Vertinant pagal svorį, tik 0,5 procentai visų e. atliekų negali būti saugiai perdirbta į medžiagas, kurias galima dar kartą panaudoti. „Umicore“ vyresnysis verslo plėtojimo vadybininkas Christian Hagelüken teigia, jog „Dažnai kyla klausimas, kas iš šių atliekų yra vertinga, o kas toksiška. Ir neretai tai būna vienas ir tas pats“. Toks teiginys ypač teisingas kalbant apie mobiliuosius telefonus. Jie yra pati vertingiausia e. atliekų rūšis. Kiekviename jų yra apie vieno dolerio vertės brangiųjų metalų, daugiausia aukso. Ir nors viename telefone telpa daug mažiau žalingų medžiagų nei kompiuteryje (pavyzdžiui, senas, masyvus monitorius gali turėti daugiau nei kilogramą švino), jų bendras kiekis yra įspūdingas. ABI agentūros atliktų tyrimų duomenimis, praėjusiais metais visame pasaulyje buvo parduota 1,2 milijardo telefonų. Iš jų apie 60 % pakeitė senus modelius. JAV vartotojai vidutiniškai keičia mobiliuosius telefonus kartą per metus, ir vidutiniškai keturi iš penkių amerikiečių turi mobilųjį telefoną.
„Umicore“ atstovai mano, jo netgi kartu su konkurentais jie surenka tik apie 1 procentą visų nereikalingų išmestų telefonų. Su kompiuteriais situacija taip pat prasta, tačiau mobiliųjų telefonų atvejų vartotojams paprastai net nerūpi, kas su jais atsitiks po to, kai jie taps nebereikalingi. Nors šie įrenginiai yra tik dalis e. atliekų, jie gali padėti norint suprasti visos situacijos rimtumą. Tai – įrenginiai, kuriuos ateityje žmonės vis dažniau išmetinės kaip nereikalingus: juos lengviau pakeisti naujais nei remontuoti ar atnaujinti. Nors viso pasaulio vyriausybės – nuo Europos Sąjungos iki JAV – siekia įstatymiškai reglamentuoti e. atliekų perdirbimą, kol kas nėra jokio bendro susitarimo dėl to, ką išties reiškia toks perdirbimas.
Didžioji dalis pasaulio aukso bei vario yra išgaunama atvirose kasyklose. Jų rūdose paprastai esama cianido arba sieros rūgšties. „United States Geological Survey“ bei kalnakasybos kompanijų duomenimis, vienai mobiliojo telefono montažo plokštei pagaminti sukuriama apie 100 kg atliekų. Aplinkosaugos specialistai šiuos duomenis vertina kaip labai kuklius.
Be to, pasaulyje esančių brangiųjų metalų ištekliai yra riboti. Mobiliųjų ir visos „atgyvenusios“ elektronikos išmetimas į sąvartyną tampa vis didesniu absurdu – kokia prasmė kasti šiuos metalus iš žemės, jei juos panaudoję mes juos vėl užkasame po žeme?
Panašu, jog mobiliųjų telefonų „pomirtinis gyvenimas“ nėra toks paprastas kokio mes norėtume. Mažas telefono dydis dažnai vartotojams sukelia mintį jo atsikratyti tiesiog išmetant į šiukšlių dėžę, arba pasielgti dar tipiškiau – užkišti nebenaudojamus telefonus kur nors giliai stalčiuje, tarp kitų senų ir nenaudojamų daiktų (beje, taip elgiasi pusė amerikiečių, ir, greičiausiai, nemaža dalis visų kitų pasaulio gyventojų).
