Ar galėtumėt šiandien be telefono rasti kelią į vietą, kurioje niekada nebuvote? Klausimas paprastas, bet atsakymas vis dažniau gąsdina. Navigacijos programėlės mus išlaisvino nuo klaidžiojimo, tačiau kartu, panašu, atėmė kai ką svarbaus – gebėjimą patiems suprasti erdvę.
Ar galėtumėt šiandien be telefono rasti kelią į vietą, kurioje niekada nebuvote? Klausimas paprastas, bet atsakymas vis dažniau gąsdina. Navigacijos programėlės mus išlaisvino nuo klaidžiojimo, tačiau kartu, panašu, atėmė kai ką svarbaus – gebėjimą patiems suprasti erdvę.
Apie tai Vilniuje vykusioje paskaitoje kalbėjo brazilų architektas doc. dr. Gustavo Curcio, apsilankęs Vilniaus Gedimino technikos universiteto („Vilnius Tech“) Architektūros fakultete. Jis kviečia susimąstyti: technologijos ne tik padeda mums judėti – jos keičia tai, kaip mes matome pasaulį.
Rimgaudo Barauskio nuotr. / Doc. dr. Gustavo Curcio vizitas „Vilnius Tech“
„Mes prisimename, kad vykome iš taško A į tašką B, bet nebežinome, kaip ten patekome“, – sako jis.
Pasak architekto, šiandien vis dažniau einame, važiuojame žvelgdami ne į aplinką, o į ekraną – sekame liniją programėlėje, mechaniškai vykdome nurodymus ir kartais nebekreipiame dėmesio į tai, kas vyksta aplink:
„Tokia kasdienė praktika turi pasekmių. Silpnėja mūsų gebėjimas kurti vadinamuosius mentalinius žemėlapius – vidinį supratimą, kaip erdvės susijusios tarpusavyje. Mes nebeįsimename maršrutų, tik taškus. Ne „kaip nuėjau“, o tik „kur atsidūriau“.
Šis pokytis grindžiamas ir tyrimais, kurie rodo, kad mažėja mūsų smegenų aktyvumas, atsakingas už erdvinį suvokimą. Kitaip tariant, kuo daugiau atsakomybės atiduodame technologijoms, tuo mažiau treniruojame savo pačių orientacijos „raumenį“.
Curcio pažymi, kad tokiame kontekste orientacinė sistema (angl. wayfinding) tampa dar svarbesnė miestuose, problema slypi ne pačiose technologijose, bet kaip mes jomis naudojamės.
Miestas kaip istorija
Architektas, norėdamas paaiškinti, kaip galėtume susigrąžinti ryšį su aplinka, kviečia sugrįžti prie pirminio klausimo – kaip mes pasakojame kelią.
Kai bandome kažkam paaiškinti, kaip nueiti iš vienos vietos į kitą, turbūt retai kalbame koordinatėmis ar gatvių numeriais. Vietoje to sakome: „prie didelio medžio pasuk į kairę“, „praeisi aikštę“, „pamatysi bažnyčią“. Tai visada yra pasakojimas, sudėliotas iš vaizdinių.
Būtent šį principą dar XX a. išplėtojo britų urbanistas Gordon Cullen savo knygoje „The Concise Townscape“. Jis miestą siūlė suvokti kaip nuoseklių vaizdų seką – tarsi filmą, kuriame kiekvienas posūkis atveria naują sceną.
Šiandien ši idėja nepraranda aktualumo, autoriai kalba apie miestą kaip istoriją ar kino filmą, kur svarbūs tiek vaizdai, tiek emocijos. G. Curcio atkreipia dėmesį, kad architektai ir dizaineriai gali ne tik padėti žmonėms rasti kelią, bet ir sukurti tai, kaip tas maršrutas bus patirtas.
Ženklai erdvėse – tai ne tik rodyklės, bet ir saugumo garantas
Orientavimo sistema natūraliai tampa itin svarbi miestuose, ypač tokiuose kaip, pavyzdžiui, San Paulas (Brazilija), kuriuose dėl dydžio ir vaizdų sekos didelio panašumo, tampa sunku orientuotis.
Šią sistemą dažnai suvokiame kaip paprastas rodykles ar ženklus, bet iš tiesų tai kur kas sudėtingesnis sluoksnis, formuojantis mūsų santykį su erdve: „Tai nėra tik judėjimo nukreipimas. Tai – suvokimo organizavimas“, – sako architektas.
Kokybiškas orientavimo sistemos projektas leidžia žmogui suprasti, kur jis yra, kur gali eiti ir kaip ten patekti – net jei jis toje vietoje lankosi pirmą kartą. Ne kiekvienas architektas, dizaineris skiria tam pakankamą dėmesį arba užsakovas tiesiog nepagalvoja, kad orientavimosi sistema turėtų būti įtraukta į bendrą projektą ir atliepianti įvairių poreikių žmones.
Ligoninėse, oro uostuose ar stotyse orientacija tampa kritiškai svarbi. Ten nepakanka „maždaug suprasti kryptį“ – sistema turi veikti tiksliai, aiškiai ir be dviprasmybių. Kartais nuo to priklauso ne tik patogumas, bet ir žmonių saugumas.
Orientacija nėra tik būdas pasiekti tikslą
Curcio neskatina atsisakyti technologijų, įvairios technologijos ir vertingos ir neišvengiamos pasaulyje, tačiau siūlo nepamiršti balanso.
Architektas kviečia treniruotis bandant piešti maršrutą, nes šis metodas lavina mūsų mąstyseną ir padeda geriau įsiminti erdvę: „Jei fotografuojate, užfiksuojate viską. Jei piešiate – tik tai, ką iš tikrųjų matote.
Dažniau pažvelkite pro langą, atkreipkite dėmesį į pastatą, ar aikštę“. Orientacija nėra tik būdas pasiekti tikslą – tai būdas pažinti miestą ir gebėti nepasiklysti jame, net jei sugedo telefonas.
Doc. dr. Gustavo Curcio vizitą Lietuvoje remia Erasmus+.
