„Technologijos, kurios yra kuriamos kosmosui anksčiau ar vėliau tiesiogine to žodžio prasme grįžta atgal į Žemę. Pavyzdžiui, saulės panelės, nesibraižantys lęšiai, kūdikių pieno mišinukai, dirbtinės galūnės, vandens filtrai ir t. t. Ir tai yra vienas iš pagrindinių argumentų, kuomet tenka išgirsti nuogąstavimus, kam čia investuoti į tą kosmosą, juk „ant žemės“ turime begalę problemų“, – sako Eigirdas Sarkanas.
„Technologijos, kurios yra kuriamos kosmosui anksčiau ar vėliau tiesiogine to žodžio prasme grįžta atgal į Žemę. Pavyzdžiui, saulės panelės, nesibraižantys lęšiai, kūdikių pieno mišinukai, dirbtinės galūnės, vandens filtrai ir t. t. Ir tai yra vienas iš pagrindinių argumentų, kuomet tenka išgirsti nuogąstavimus, kam čia investuoti į tą kosmosą, juk „ant žemės“ turime begalę problemų“, – sako Inovacijų Agentūros Space Hub grupės Kosmoso technologijų, inovacijų ir politikos ekspertas Eigirdas Sarkanas.
Interviu – apie kosmosą mūsų buityje, Lietuvos kosmoso sektorių ir studijas Vytauto Didžiojo universitete (VDU), suformavusias atvirumą pokyčiams bei asmeninę atsakomybę.
Asm. archyvo nuotr.
Turbūt daugeliui yra naujiena, kad Lietuva turi savo ne tik žemės ūkio, bet ir kosmoso sektorių. Kas jį sudaro, kokia jo situacija ir kaip atrodome pasaulio kontekste?
Žmonės labiausiai nustemba išgirdę, kad Lietuvoje yra gaminami palydovai. Tai yra tai, kuo didžiuojamės turėdami Lietuvos kosmoso sektoriuje. Ir ši istorija yra įkvepianti, nes prieš daugiau negu 12 metų keletas studentų sugalvojo, kad reikia pagaminti pirmuosius lietuviškus palydovus. Su valstybės, universitetų bei kosmoso entuziastų pagalba idėja virto realybe – tai tapo „NanoAvionics“ įmonės pradžia, kuri iki šiol veikia labai sėkmingai ir yra pažįstama visame pasaulyje.
Be palydovų, Lietuvoje turime stiprų ir visame pasaulyje puikiai pažįstamą lazerių sektorių, kuris savo sprendimus diegia ir kosmoso srityje. Pavyzdžiui, šią vasarą viena įmonė, bendradarbiaudama su Vienos universitetu, paleido į kosmosą savo lazerį, skirtą atlikti kvantinių skaičiavimų eksperimentą. Visi šie sprendimai ir technologijos konkuruoja pasaulyje ir garsina Lietuvos, kaip technologiškai pažangios bei inovatyvios šalies, vardą.
Ar lietuviškos kosmoso inovacijos pasitarnauja ir Žemėje?
Be abejo. Lietuvoje yra įmonių, kurios naudoja palydovinius duomenis ir kuria sprendimus stebėti vandens telkinių kokybę ar žemės ūkio laukus. Galima nustatyti, kokius pasėlius augina ūkininkai, kokia jų kokybė, ar netrūksta vandens bei cheminių medžiagų, taip pat galima nustatyti miškų būklę. Svarbu ir tai, kad turime naujų vystomų technologijų, kurios gali tapti proveržiu: pavyzdžiui, lazerinio ryšio technologija, kuri yra gerokai greitesnė ir patikimesnė negu radijo ryšys.
Taip pat turime sistemų inžinerijos sprendimų, kurie, pasitelkiant dirbtinį intelektą, gali ne tik sutrumpinti kosminės misijos pasirengimą bent dvigubai, bet ir užtikrinti, kad sistemos veiktų patikimai dar pasirengimo stadijoje, o ne tada, kai palydovas jau bus kosmose. Galų gale, turime įmonę, kuri kuria maistą astronautams – jis yra naujos kartos, gerokai lengvesnis ir kompaktiškesnis, tačiau turintis lygiai tiek pat visų reikiamų medžiagų bei vitaminų žmogaus organizmui.
 Asm. archyvo nuotr. |
|---|
Kosmosas ne tik astronautai kosminėje stotyje ir Paukščių Takas – kokias kosmoso inovacijas naudojame kasdieniame gyvenime patys to nežinodami?
Paprasčiausias pavyzdys yra GPS. Net ir GPS mes dažniausiai suprantame tik kaip vietos nustatymą tam, kad galėtume nueiti iš taško A į tašką B, tačiau GPS palydovai (ar Europos atveju „Galileo“) yra kritiškai svarbūs tiksliam ir sinchronizuotam laiko nustatymui. Jeigu sutriktų laiko sinchronizavimas, sutriktų duomenų ar energijos perdavimas – žmonės tiesiog kuriam laikui galėtų likti be elektros, interneto, sutriktų finansinė sistema, negalėtume net išsiimti grynų pinigų iš bankomatų.
Technologijos, kurios yra kuriamos kosmosui, anksčiau ar vėliau tiesiogine to žodžio prasme grįžta atgal į Žemę. Pavyzdžiui: saulės panelės, nesibraižantys lęšiai, kūdikių pieno mišinukai, dirbtinės galūnės ar vandens filtrai. Tokių technologijų galima skaičiuoti dešimtimis ir tai yra vienas iš pagrindinių argumentų, kai tenka išgirsti nuogąstavimus: „kam čia investuoti į tą kosmosą, juk „ant žemės“ turime begalę problemų“.
Ar apie kosmosą svajojote nuo vaikystės?
Vaikystėje dažniausiai norime būti policininkais, gydytojais ar gaisrininkais – tai tipinės ir labiausiai matomos profesijos tuo metu. Savo svajonių dabar jau neprisimenu, bet kaip ir standartinis vaikas ar vėliau paauglys, labai į priekį negalvodavau ir neturėjau tikslo stoti į konkrečią specialybę. Mokykloje sekėsi neblogai, stengiausi mokytis pakankamai gerai tam, kad galėčiau įstoti į valstybės finansuojamą vietą.
Kadangi esu iš Jonavos, tai mano tikslas buvo įstoti į aukštąją mokyklą Kaune, būti arčiau namų – tuo metu nenorėjau išeiti už komforto zonos ribų. Tačiau nemokamų studijų siekiau ne todėl, kad nebuvo kitų išeičių, o dėl to, kad nenorėjau būti kažkaip priklausomas nuo tėvų. Atsukus laiką sakyčiau, kad mano galvoje buvo gyvenimo scenarijus, kad su mokyklos baigimu ir stojimu į universitetą atsiranda daug didesnė nepriklausomybė, tačiau, kur kas svarbiau – atsiranda ir atsakomybė prieš save.
 Asm. archyvo nuotr. |
|---|
Kodėl atsidūrėte VDU ir kodėl pasirinkote socialinę politiką?
Viena vertus – per atsitiktinumą, nes socialinė politika nebuvo mano prioritetų viršuje; ten buvo ir teisė, ir psichologija. Kita vertus, tuo metu tai buvo dar nauja studijų programa, o pats socialinės politikos konceptas man pasirodė įdomus, dar pakankamai negirdėtas ir tai natūraliai patraukė dėmesį.
VDU mane patraukė lankstumas. Visų pirma, studijų lankstumas ir artes liberales principai, o visų antra – dėstytojų santykis su studentais, kuris buvo absoliučiai betarpiškas ir labiau kolegiškas negu hierarchinis. Šis lankstumas man padeda ir gyvenime, nes suprantu, kad reikia būti atviram pokyčiams, prisitaikyti prie jų ir mokytis naujų dalykų, kurie galbūt iš pirmo žvilgsnio atrodo absoliučiai nederantys su dabartine veikla.
VDU buvote Studentų atstovybės prezidentu, vėliau ir visos Lietuvos studentų sąjungos prezidentu. Kaip atrodo, ar skiriasi dabartinis studentas nuo to, kuriuo buvote jūs?
Neatrodo, kad skiriasi. Didžioji dalis studentų ir mokosi, ir švenčia, o atsiskaitymams bei egzaminams ruošiasi paskutinę naktį. Kaip ir anksčiau, studentai gyvena bendrabučiuose, turi dirbti tam, kad galėtų išgyventi, ir yra viena iš varomųjų pilietinės visuomenės dalių.
Vis dėlto teko matyti didžiulį pokytį per Covid pandemiją, kuri iš esmės pakeitė studijų įgyvendinimo modelį bei atnešė neigiamų pasekmių dėl sumažėjusio gyvo kontakto. Dabar matome lūžį su dirbtinio intelekto naudojimu, kas irgi keičia mokymo(si) procesą. Pats studento konceptas išliko toks pats, tačiau mokymosi priemonės, galimybės ar krizės natūraliai pokytį atneša.
Kiek kosmoso yra jūsų kasdieniniame darbe ir gyvenime? Ar teko lankytis NASA? Ar turite namie teleskopą?
Kadangi man kosmosas yra ir hobis, tai ir gyvenime jo tikrai nemažai. Su savo vaikais kalbamės apie kosmosą, vartome ir skaitome įvairias knygas, pats klausau nemažai tinklalaidžių ar šiaip žiūriu turinį apie kosmoso sektoriaus tendencijas bei istoriją. Retkarčiais organizuoju ir kosminės tematikos veiklas pradinių klasių moksleiviams, kurių patirtį parsivežiau iš JAV stažuotės.
Taip, NASA esu buvęs – teko lankytis „Goddard Space Flight Center“ Vašingtone, „Jet Propulsion Laboratory“ (JPL) Los Andžele ir „Kennedy Space Center“ Floridoje. O štai teleskopo namie neturiu.
Ar dirbant kosmoso inovacijų ekspertu nebetenka leptelt „kažkoks kosmosas“, susidūrus su nesuprantamu dalyku?
Taip, iš tiesų save pagaunu, kad tokių leptelėjimų nebeliko.
