Ar esate kada nors atlikę užduotį naudodamiesi dirbtiniu intelektu (DI) ir… nedrįsę apie tai prisipažinti? Nors DI jau tapo kasdieniu darbo įrankiu, apie jo naudojimą darbo užduotims atlikti vis dar kalbama puse lūpų, nes dažnai atrodo nejauku, tarsi gėda pripažinti, kad darbą atlikome ne patys. 
Ar esate kada nors atlikę užduotį naudodamiesi dirbtiniu intelektu (DI) ir… nedrįsę apie tai prisipažinti? Nors DI jau tapo kasdieniu darbo įrankiu, apie jo naudojimą darbo užduotims atlikti vis dar kalbama puse lūpų, nes dažnai atrodo nejauku, tarsi gėda pripažinti, kad darbą atlikome ne patys.
Tačiau DI įsigalint visose srityse, santykis su technologijomis darbe tampa neišvengiamas, nors ir kelia vis daugiau klausimų. Ar DI jau tampa protingesnis už žmogų? Ką jis gali atlikti savarankiškai, o kur be žmogaus vis dar neapsieina? Kodėl, nepaisant įspūdingo progreso, žmogaus ir DI duetas šiandien vis dar laikomas efektyviausiu darbo modeliu, ir ko dar trūksta, kad DI galėtų veikti visiškai savarankiškai?
Dirbtinio intelekto IQ: ar DI jau protingesnis už žmogų?
Marijus Masteika, „Danske Bank“ vyr. programinės įrangos architektas
Marijus Masteika, „Danske Bank“ vyr. programinės įrangos architektas, atsakingas už DI įrankių kūrimą bei taikymą praktikoje, pasakoja, kad DI intelektas nėra vertinamas taip pat kaip žmogaus – tam neskaičiuojamas IQ balas. Tačiau DI modeliai nuolat testuojami įvairių bendruomenių bei organizacijų, o bandymų rezultatai yra viešai pasiekiami.
„Kiekvienas naujas DI modelis yra testuojamas pagal daugybę kriterijų – nuo kalbos supratimo iki sudėtingų užduočių sprendimo. Yra daugybė viešų reitingų lentelių, vadinamųjų „leaderboards“, kuriose modeliai vertinami ir lyginami tarpusavyje. Taip pat atsiranda iniciatyvų, tokių kaip „Humanity's Last Exam“, kurios skirtos tiesiogiai palyginti DI intelektą su žmogaus ekspertinėmis žiniomis“, – pasakoja M. Masteika.
Jo teigimu, taip pat bandoma su DI spręsti realius egzaminus – pavyzdžiui, matematikos olimpiadų uždavinius, stojamuosius į universitetus, medicinos studijų baigiamuosius egzaminus. Pažangiausi modeliai gauna puikius egzaminų įvertinimus.
Pavyzdžiui, 2025 m. matematikos olimpiadoje (IMO) „Google“ bei „OpenAI“ sistemos pademonstravo aukso medalio vertą rezultatą. Tuo tarpu „DeepSeek“ modelis ne tik pasiekė aukso medalio lygį IMO (išspręsdamas 5 iš 6 uždavinių), bet ir „Putnam 2024“ konkurse surinko net 118 iš 120 taškų, o tai gerokai viršijo geriausią žmogaus rezultatą (90 taškų). Tokie pasiekimai rodo, kad DI jau geba spręsti ypač sudėtingus uždavinius geriau už daugumą žmonių.
„DI negalima lyginti su vienu žmogumi – jis veikiau primena daugybę sričių apimančią enciklopediją. Nuo teisės ir medicinos iki kalbų ar programavimo – tokio akiračio žmonėms pasiekti praktiškai neįmanoma. Tačiau srityse, kurios reikalauja gilaus supratimo ir konceptualaus mąstymo, pavyzdžiui matematika ar fizika, žmogaus kūrybiškumas kol kas vis dar išlieka unikalus“, – aiškina M. Masteika.
Kodėl DI naudojimą darbe vis dar slepiame?
Nors dirbtinio intelekto nauda ir gebėjimais šiandien beveik niekas neabejoja, dalis žmonių vis dar jaučiasi nejaukiai pripažindami, kad juo naudojasi darbe.
„Pasitaiko atvejų, kai darbuotojai net atsiprašo, jog užduotis atliko naudodamiesi DI. Dažnai tai laikoma tarsi įrodymu, kad kažko patys nesugebame. Man atrodo, kad tai tas pats, kas nedrąsiai pripažinti, kad tekstą parašei ne ranka, o kompiuteriu. Technologijos sparčiai vystosi, tad kodėl jomis nesinaudoti, kai jos gali padėti darbą atlikti greičiau ir kokybiškiau – organizacijoje skatiname visus kolegas naudoti DI, rengiame mokymus“, – teigia M. Masteika.
DI šiandien daugelyje sričių žmogų jau seniai aplenkė – ypač ten, kur svarbiausia greitis, informacijos apimtis ar techninis tikslumas. Tokiose srityse konkuruoti su technologija tampa tiesiog beprasmiška. Pavyzdžiui, nesvarbu, kaip greitai spausdinate klaviatūra, DI tekstą renka dešimtimis ar net šimtus kartų greičiau.
„Jei dabar reikėtų rinktis, ar samdyti pradedantį programuotoją, ar dirbti poroje su DI asistentu, rinkčiausi DI. Žmogui tiesiog fiziškai neįmanoma taip greitai perprasti užduočių ir jų atlikti. Todėl nėra prasmės su DI konkuruoti ar gėdytis pripažinti, kad DI naudojame – daug efektyviau dirbti poroje. Tad jeigu esi darbuotojas, puikiai įvaldęs DI, tavo produktyvumas išauga kartais“, – sako Marijus Masteika.
Konkuruoti su DI nebeprasminga, bet palikti jį vieną – per anksti
Tačiau greitis ir platus žinių spektras dar nereiškia savarankiškumo. Nors DI gali atlikti daug užduočių, dažnai kalbama apie tai, kad jis klysta, todėl jo atliktas užduotis reikia vertinti kritiškai. Pasak M. Masteikos, DI klaidos dažnai vertinamos griežčiau, bet ne todėl, kad jos pavojingesnės, o todėl, kad mes nežinome, kam už jas priskirti atsakomybę.
„Dažnai pamirštame, kad žmogus taip pat klysta, kartais labai stipriai. Skirtumas tas, kad žmogaus klaidos mums atrodo labiau suprantamos ir priimtinos. Pavyzdžiui, jau seniai kalbama apie autonominius automobilius. Įsivaizduokime situaciją: Lietuvoje per metus įvyksta, tarkime, šimtas mirtinų autoįvykių. Jei visus automobilius pakeistume savaime valdomais, tikėtina, kad šis skaičius sumažėtų, sakykime, perpus. Bet tai reikštų dėl DI kaltės žūstančius dešimtis žmonių. Nors ir paradoksalu, bet kas ryžtųsi prisiimti tokią atsakomybę? Būtent atsakomybė yra vienas iš esminių skirtumų tarp žmogaus ir DI“, – sako M. Masteika.
Jo teigimu, DI gali pasiūlyti sprendimą, tačiau kol kas negali prisiimti atsakomybės už pasekmes – ir būtent tai lemia, kad žmogaus vaidmuo šiame procese išlieka esminis.
„Ten, kur pasekmės negrįžtamos, žmogaus įsikišimas išlieka būtinas. Būtent atsakomybė šiandien yra riba, kurios DI dar neperžengė, ir viena pagrindinių priežasčių, kodėl žmogaus ir DI duetas išlieka efektyviausiu darbo modeliu. Žmogus gyvena realiame pasaulyje ir atsako už savo veiksmus, o DI to padaryti negali. Net jei technologija veikia labai gerai, galutinis sprendimas ir atsakomybė tenka žmonėms“, – pabrėžia M. Masteika.
M. Masteikos teigimu, kol kas dirbtinis intelektas gali veikti autonomiškai tik tose srityse, kur klaidas galima patikrinti, ištaisyti ar atšaukti. Ten, kur sprendimų pasekmės yra negrįžtamos, žmogaus įsikišimas išlieka būtinas. Tai įtvirtinta ir teisės aktuose, kurie numato privalomą žmogaus priežiūrą aukštos rizikos srityse. Pavyzdžiui, naudojant DI medicinos diagnostikoje, finansų vertinimuose ar darbuotojų atrankoje, galutinį sprendimą privalo priimti, patvirtinti ir atsakomybę prisiimti žmogus ar organizacija, kuriai jis atstovauja.
