Šiuolaikinės technologijos keičia ir mokslininkų darbą – jį pagreitina ir palengvina. VU mokslininkai, taikydami skaitmeninės humanitarikos priemones, jau analizuoja rankraštinius šaltinius ir apdoroja didelės apimties duomenis. Pavyzdžiui, istorikė doktorantė per pusdienį suskaitmenino tiriamus žurnalus, kad galėtų tirti juose esančius vaizdus ir brėžinius.
Šiuolaikinės technologijos keičia ir mokslininkų darbą – jį pagreitina ir palengvina. Vilniaus universiteto (VU) mokslininkai, taikydami skaitmeninės humanitarikos priemones, jau analizuoja rankraštinius šaltinius ir apdoroja didelės apimties duomenis. Pavyzdžiui, istorikė doktorantė per pusdienį suskaitmenino tiriamus žurnalus, kad galėtų tirti juose esančius vaizdus ir brėžinius, rašoma VU pranešime žiniasklaidai.
Dr. Ernesta Kazakėnaitė. VU nuotr.
Šiuolaikinės technologijos keičia ir mokslininkų darbą – jį pagreitina ir palengvina. Vilniaus universiteto (VU) mokslininkai, taikydami skaitmeninės humanitarikos priemones, jau analizuoja rankraštinius šaltinius ir apdoroja didelės apimties duomenis. Pavyzdžiui, istorikė doktorantė per pusdienį suskaitmenino tiriamus žurnalus, kad galėtų tirti juose esančius vaizdus ir brėžinius.
Planuoja taikyti vis plačiau
VU Filologijos fakulteto Baltistikos katedros mokslininkė, Šiaurės ir Baltijos šalių skaitmeninės humanitarikos organizacijos valdybos narė dr. Ernesta Kazakėnaitė paaiškino, kad nors vieno apibrėžimo, kas yra skaitmeninė humanitarika, nėra, sutariama, jog tai – technologijų pritaikymas humanitarikos problemoms spręsti.
Bendradarbiaujant Filologijos ir Istorijos fakultetų mokslininkams įsigytos skaitmeninės humanitarikos priemonės, tokios kaip profesionalus skaitytuvas objektams skaitmeninti, prieiga prie rankraštinio teksto atpažinimo platformos „Transkribus“, kitos programos – pradiniam etapui reikalinga bazinė įranga, ypač aktuali mokslininkams, dirbantiems su tekstais, tačiau ne tik.
Naujoji laboratorijos įranga gali būti naudinga ir jauniesiems tyrėjams, studentams. Ja naudojasi bakalaurantai, kuriems reikia suskaitmeninti tiriamą tekstą, pavyzdžiui, kursiniam darbui, arba užkoduoti rankraščius XML-TEI kalba. Laboratorija turi ne tik įrangą, bet ir įvairių licencijų programoms, kuriomis sėkmingai pasinaudojama, pavyzdžiui, tekstologiniams tyrimams reikalingu „Oxygen“ paketu.
Skaitmeninės humanitarikos įrankiai pritaikomi mokslininkų darbuose
VU Istorijos fakulteto mokslininkė prof. Jurgita Verbickienė sako, kad skaitmeninė humanitarika nėra nauja, o jos įrankius savo tiriamuosiuose darbuose ateityje galėtų taikyti kone kiekvienas mokslininkas. Daugiausia tam, kad sutaupytų laiko, greičiau atliktų didelių žmogiškųjų investicijų ir laiko reikalaujančius darbus, lengviau vizualizuotų duomenis, greičiau nuskaitytų tekstą.
„Atlikome eksperimentą – tarpukario laikotarpio „The New York Times“ laikraščio numeriuose ieškojome, kiek kartų paminėta Lietuva. Pasitelkę skaitmeninės humanitarikos priemones, atsakymą gavome vos per kelias minutes. Skaitmeninės humanitarikos priemonės aktualios filologams, istorikams, lingvistams, kitiems mokslininkams, nes leidžia greičiau apdoroti ir vizualizuoti duomenis ir vizualizaciją pasitelkti tolesnei analizei“, – paaiškina ji.
VU mokslininkai skaitmeninės humanitarikos įrankius jau taiko savo tyrimuose, visų pirma, analizuodami rankraštinius šaltinius ar apdorodami didelės apimties duomenis. Naudodami skaitmeninės humanitarikos priemones, mokslininkai jau rekonstravo autentiškus poezijos tekstus. Šiandien darbus, kuriems tyrėjai kartais skirdavo dešimtmečius, jie galėtų padaryti per gerokai trumpesnį laiką, faktiškai eliminuodami klaidos galimybę. Žinoma, technologijos nepriima sprendimų, neiškelia klausimų ir į juos neatsako – tą daro mokslininkai.
„Skaitmeninės humanitarikos priemonių taikymas vis dar – iššūkis, nes ne visos senosios kalbos nuskaitomos esamais įrankiais. Tačiau jau yra mokslininkų, kurie, suvokdami bendrą pasaulinį kontekstą ir tendencijas Europoje, vis dažniau pasitelkia kompiuterinius duomenų gavybos, analizės ir vizualizavimo įrankius. Mokslo infrastruktūros, duomenų atvėrimas ir dalijimasis jais – šiuo metu egzistuojančios pažangiausios kryptys moksle. O humanitarinių mokslų sričių mokslininkai ir tyrėjai tampa šių pokyčių dalimi“, – teigia mokslininkė.
Pašnekovės žodžiais, skaitmeninė humanitarika – žingsnis į tarpdiscipliniškumą: galimybė dalytis duomenimis ar juos sujungti atveria didžiules perspektyvas sprendžiant visuomenei ir akademinei bendruomenei aktualias problemas, keliant naujus mokslinius klausimus.
Supažindinama su skaitmeninės humanitarikos naujovėmis
Kaip modernias technologijas pritaikyti analizuojant istorinius šaltinius ir kitokio pobūdžio medžiagą? VU Istorijos fakulteto podoktorantūros stažuotojas dr. Sergiius Gurbychas, turintis aštuonerių metų patirtį taikant skaitmeninės humanitarikos įrankius, mokslo bendruomenę seminaruose supažindina su naujausiais įrankiais ir jų taikymo galimybėmis. Vienas tokių – „Transkribus“ platforma, leidžianti atpažinti rankraštinį tekstą, taip pat kai kuriuos retus spausdintinius šriftus.
Skirtingai nei standartiniam spausdintam tekstui skirta optinio ženklų atpažinimo (OCR) technologija, kuri jau yra gerai išvystyta, automatinis rankraštinio teksto atpažinimas vis dar – pradinėje stadijoje. Šiuo metu „Transkribus“ – viena iš nedaugelio prieinamų alternatyvų šiai užduočiai atlikti. Ji gali būti itin naudinga atpažįstant istorinius archyvinius dokumentus, asmeninius laiškus iš privačių kolekcijų, literatūrinius rankraščius ir kitus šaltinius.
Pasak dr. S. Gurbycho, naudojant platformą „Transkribus“ tyrėjo darbas gerokai supaprastėja ir pagreitėja. Transkribuodamas vieno puslapio tekstą rankiniu būdu specialistas, gerai išmanantis dokumento kalbą, vidutiniškai užtrunka nuo dviejų iki trijų valandų. Naudojant „Transkribus“, tokios pat apimties teksto atpažinimas trunka 15–30 minučių, o didžioji dalis šio laiko skiriama neteisingai atpažintų simbolių taisymui. Dokumento apdorojimo laikas sutrumpėja 5–6 kartus, o darbui atlikti pakanka bazinių žinių. Šis įrankis atveria galimybes tirti didelius archyvinių dokumentų kiekius, kurie anksčiau liko neištirti dėl specialistų trūkumo ir riboto darbo laiko.
