Ar prisimenate senas kompiuterių peles? Tokio įrenginio apačioje visada buvo sunkus gumuotas kamuoliukas, kurį kartais tekdavo ištraukti ir nuvalyti. Tas kamuoliukas buvo pagrindinis pelės komponentas, tačiau jis su niekuo nebuvo sujungtas. Tai kaip veikdavo tokios mechaninės pelės? Ir kodėl tą kamuoliuką reikėdavo valyti?
Ar prisimenate senas kompiuterių peles? Tokio įrenginio apačioje visada buvo sunkus gumuotas kamuoliukas, kurį kartais tekdavo ištraukti ir nuvalyti. Tas kamuoliukas buvo pagrindinis pelės komponentas, tačiau jis su niekuo nebuvo sujungtas. Tai kaip veikdavo tokios mechaninės pelės? Ir kodėl tą kamuoliuką reikėdavo valyti?
Septintajame dešimtmetyje Douglasas Engelbartas išrado pirmąją kompiuterio pelę. Tai buvo paprastas medinis įrenginys su dviem ratais, kurių ašys buvo 90 laipsnių kampu viena kitos atžvilgiu. Tuos du ratus 1968 metais sugalvota pakeisti viena nedidele sfera. Tai supaprastino pelės dizainą ir leido ją judinti bet kuria kryptimi. Vėliau, žinoma, paplito optinės pelės ir kiti prietaisai, tačiau šįkart net nebandysime atpasakoti visos kompiuterio pelės istorijos.
Tos senos rutulinės pelės dažnai yra vadinamos mechaninėmis, o tos, kurias naudojame šiandien – optinėmis. Tačiau tiesa yra ta, kad ir tos mechaninės pelės naudojo optinius jutiklius. Štai, pažvelkite į mechaninės pelės vidų.
Mechaninės pelės viduje © Job (CC BY-SA 3.0) | commons.wikimedia.org
Centre matote tą pilką sferą. Įprastai šie rutuliukai buvo gaminami iš plieno, o tuomet buvo padengiami minkšta danga – jie buvo gumuojami, bet tik labai tiksliai, kad sfera išliktų idealiai apvali. Tas minkštas gumuotas paviršius veikė kaip automobilio padanga – jis užtikrindavo sukibimą su stalu. Tik pelės atžvilgiu judant rutuliukui kompiuteris gaudavo įvesties signalus ir galėdavo suprasti, ko iš jo nori naudotojas.
Prie tos sferos liesdavosi dvi ašelės, kurių galuose buvo po vieną optinį diską. Sukantis rutuliukui, sukdavosi ir tie diskai, kuriuos tuomet nuskaitydavo du optiniai jutikliai. Kitaip tariant, tuos du Engelbarto pelės diskus pavyko perkelti į pelės vidų, o naudotojo nurodymai buvo nuskaitomi optiškai. Štai kaip tai atrodė:
© Pbroks13 | commons.wikimedia.org
Naudotojas judina pelę (1), todėl ima suktis rutuliukas ir prie jo priglaustos ašelės. Sukasi ir optiniai diskai (3), kurie yra paprasti plastikiniai diskai su skylutėmis šviesai. LED šviečia per tas skylutes (4) ir optiniai jutikliai (5) interpretuoja pelės judėjimą pagal tų diskų sukimosi kryptį. Galiausiai, paprasta mikroschema interpretuoja atskirtų optinių diskų sukimosi greitį ir kryptį ir šį signalą perduoda kompiuteriui.
Ant stalo ar dulkėto pelės kilimėlio ridenamas minkštas kamuoliukas neišvengiamai surenka dulkes plaukus. Šie nešvarumai kaupiasi pelės viduje ir pridaro problemų. Jie arba nebeleidžia kamuoliukui lengvai suktis, arba neleidžia optinių diskų ašelėms nuskaityti to sukimosi. Todėl kartais tą rutuliuką tekdavo išimti ir nuplauti.
Tikriausiai jau neberasime kompanijos, kuri vis dar gamintų mechanines kompiuterines peles. Tačiau senos naudotos pelės yra medžiojamos populiariose internetinėse platformose. Jos praktiškai neturi privalumų, tačiau žmonės jas perka dėl nostalgijos.
