Dienraščių pardavimai smunka, tiražai mažėja, priklausomybė nuo reklamos užsakovų auga, vartotojai nepatenkinti tiek reiklama, tiek naujienų portalo kuriamu produktu – tokia liūdna šiandienos žiniasklaidos realybė. o vaistas – mokamas turinys. Bent jau taip mano „Login“ vykusios diskusijos „Nemokamo turinio kaina“ dalyviai.
Dienraščių pardavimai smunka, tiražai mažėja, priklausomybė nuo reklamos užsakovų auga, vartotojai nepatenkinti tiek reiklama, tiek naujienų portalo kuriamu produktu – tokia liūdna šiandienos žiniasklaidos realybė. To vaistas – mokamas turinys. Bent jau taip mano „Login“ vykusios diskusijos „Nemokamo turinio kaina“ dalyviai.
Mokamas ar nemokamas?
„Gero turinio stuburas visada buvo dienraščiai. Jie, kaip taisyklė, įdarbindavo daugiausia žurnalistų. Jie labiausiai nukentėjo interneto eroje, nes kainavo nedaug, siūlė gerą turinį, o dideli tiražai generavo dideles reklamos pajamas“, – sakė bendovės „SC Balt Media“, leidžiančios žurnalus „IQ“, „Intelligent Life“, valdybos pirmininkas Saulius Garbaravičius.
Dienraščių leidėjai padarė klaidą – startavę su nemokamais naujienų portalais įpratino skaitytojus žinias gauti nemokamai.
Tačiau ar šiandien nemokamas turinys yra tikrai nemokamas? Pavyzdžiui, naudodami „Facebook“ už paslaugas sumokame savo asmeniniais duomenimis, kuriuos renka socialinis tinklas.
„Man visada keista skamba pasakymai, kas turi mokėti už nemokamą turinį. Jei jis nemokamas – už jį niekas ir neturėtų mokėti. Ar galime pasitikėti turiniu už kažkurį kažkas jau sumokėjo už mus?“ – klausė tinklaraščio commonsense.lt bendraautorius Nerius Jasinavičius.
Nori gero dykai
Portalo lrytas.lt vyriausiasis redaktorius Liudas Dapkus patebėjo, kad už turinį šiandien moka visi skaitytojai, tačiau ne pinigais, bet prastėjančio turinio prasme.
„Žurnalistikos standartai dėsningai ritasi žemyn, ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse. Procesai pavojingi, kai už turinį moka ne pats vartotojas. Turinčių pinigų ir galinčių sumokėti (už vartotojus – aut. past.) yra visai netoli už Lietuvos sienos. Nesibaigiantys skandalai rodo, kad žiniasklaida tampa vis labiau neskaidri“, – teigė L. Dapkus.
Anot jo, kai sakoma, kad žiniasklaida nesupranta apie ką rašo, tai – visos visuomenės kaltė: „Seniau buvo laiko kokybei, dabar jo užtenka tik kiekybei.“
L. Dapkus atkreipė dėmesį, kad vidutinis vartotojas nori, kad portalas būtų švarus, be reklamos ir su protingais straipsniais, tačiau nusivilia, nes neranda nei vieno, nei kito. Tuomet pradeda blokuoti reklamas, tačiau kiekvienas veiksmas turi atoveiksmį – kertant paskutinę žiniasklaidos finansavimo šaką gali šalyje įsigalėti tinklaraštininkų žiniasklaida.
Kaip apmokestinti?
Diskusijos dalyviai, svarstydami apie, kaip apmokestinti vartotojams pateikiamą turinį, iškėlė abonentinio mokesčio idėją, tačiau nesutarė dėl jo formos. Ar vartotojai galėtų mokėti 5 litų papildomą mokestį jų interneto tiekėjui, o šis vėliau surinktus pinigus išdalintų portalams? O gal apmokestinti vartotojus už perskaityto turinio kiekį?
„Būčiau linkęs pritarti abonentinio mokesčio idėjai. Televizijoje naudojamo modelio nebus, tačiau matome kas dedasi su intelektualine nuosavybe ir viskas ateityje eis link to, kad žmogus pradės mokėti už vartojimą. Šiuolaikinės techninės savybės tai leidžia“, – teigė N. Jasinavičius.
Jis atkreipė dėmesį, kad vienoje Rytų Europos šalyje pagrindiniai laikraščiai sutarė įvesti vieną abonentinį mokestį, kuris suteikia prieigą prie jų internetinių portalų.
„Viena problema – lietuviams nepavyksta sutarti, kas jų bendrus interesus atstovautų. Dėl bendro nacionalinio susitarimo būčiau linkęs abejoti“, – sakė L. Dapkus.
