ACTA, kitaip vadinamo susitarimu dėl kovos su klastojimu (angl. Anti-counterfeiting Trade Agreement), tebekelia aršius debatus ir protestus ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. „STOP ACTA“ judėjimo lyderiai baiminasi, jog įsigaliojus šiam susitarimui, bus engiamos žmonių pamatinės teisės, tokios, kaip teisė į privatumą, nuosavybės neliečiamumą.
ACTA, kitaip vadinamo susitarimu dėl kovos su klastojimu (angl. Anti-counterfeiting Trade Agreement), tebekelia aršius debatus ir protestus ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. „STOP ACTA“ judėjimo lyderiai baiminasi, jog įsigaliojus šiam susitarimui, bus engiamos žmonių pamatinės teisės, tokios, kaip teisė į privatumą, nuosavybės neliečiamumą.
Labiausiai ACTA protestuotojus baugina, kad tokiu susitarimu bus legalizuotas kišimasis į asmeninę erdvę. Pavyzdžiui, prieigos prie interneto ribojimas, teisė muitinėje tikrinti keleivių asmeninius kompiuterius, mobiliuosius telefonus ir pan.
Tačiau ar tokios kalbos iš tiesų yra apie ACTA?
ACTA siekis yra suvienodinti intelektinės nuosavybės teisinę apsaugą globaliu mastu. Įdomu tai, kad derybas dėl ACTA dar 2007 metais inicijavo Europos Komisija, siekdama tarptautinius intelektinės nuosavybės apsaugos standartus priartinti prie ES lygio. Europos Sąjungoje, o tuo pačiu Lietuvoje, jau dabar galioja griežta intelektinės nuosavybės teisinė apsauga.
ACTA akcentuoja, jog šio susitarimo įgyvendinimas jokiu būdu negali ir neturi pažeisti tokių pagrindinių principų, kaip privatumo apsauga. Iš esmės, ACTA yra gairės jį ratifikavusioms valstybėms suderinti savo nacionalinius teisės aktus su susitarimo reikalavimais. Taigi, svarbiausias dėmesys turėtų būti skiriamas ne pačiai ACTA, o jos nuostatų įgyvendinimui tiek Lietuvoje, tiek kitose šį susitarimą ratifikavusiose valstybėse. Pavyzdžiui, ACTA įpareigoja valstybes nares imtis veiksmingų priemonių ginti intelektinės nuosavybės teises pasienyje ir tokių teisių turėtojui, pavyzdžiui, autoriui, pateikus aiškius įrodymus muitinei apie jo teisių pažeidimą, sulaikyti įtartinas prekes.
ACTA nurodo, kad minėtos priemonės taikomos komercinės paskirties prekėms, kurios siunčiamos mažomis siuntomis. Tačiau taip pat nurodo, kad valstybė gali netaikyti tokių priemonių nedideliam nekomercinės paskirties prekių, esančių asmeniniame keliautojo bagaže, kiekiui.
Šiuo metu Lietuvoje galiojančiuose teisės aktuose jau yra numatyta priemonių, leidžiančių sulaikyti importuojamas ar eksportuojamas prekes, jei yra pagrįstų įtarimų dėl intelektinės nuosavybės teisių pažeidimo. Lietuvos įstatymuose yra aiškiai nurodyta, kad tokios priemonės netaikomos keleivių asmeniniam bagažui priklausančioms nekomercinio pobūdžio prekėms, jeigu jos neviršija nustatyto neapmuitinamų prekių kiekio. Todėl, įgyvendinant ACTA, nereikėtų atitinkamų susitarimo nuostatų taikyti keleivių asmeniniam bagažui ir atitinkamai keisti nacionalinius įstatymus.
ACTA įgyvendinimas, ginant intelektinės nuosavybės teises skaitmeninėje erdvėje, turi vykti nepažeidžiant tokių principų kaip žodžio laisvė, privatumo apsauga. Pavyzdžiui, ACTA numato galimybę valstybei įgalioti kompetentingas institucijas nurodyti interneto paslaugų teikėjui skubiai pateikti informaciją, pagal kurią būtų galima nustatyti tariamai pažeidimą padariusį abonentą tuo atveju, jei yra, pavyzdžiui, autoriaus skundas dėl jo teisių pažeidimo.
Vertėtų akcentuoti, kad jau dabar Lietuvos įstatymai suderinti su ES direktyva dėl autorių teisių ir gretutinių teisių tam tikrų aspektų informacinėje visuomenėje derinimo ir numato galimybę teismui reikalauti pateikti tokią informaciją. Mano vertinimu, tik teismas turi teisę prašyti šios informacijos, todėl kitoms valstybės institucijoms tokia teisė, įgyvendinant ACTA, neturėtų būti suteikiama.
Apibendrinant, pati ACTA nekelia jokios grėsmės žmogaus pagrindinėms teisėms – viskas priklausys nuo to, kaip konkrečios valstybės narės interpretuos susitarimo nuostatas ir jas perkels į nacionalinius teisės aktus. Juolab, kad Lietuvoje jau šiuo metu galioja standartai, pagal savo griežtumą nesusileidžiantys ACTA.
