Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto sociologės dr. Mildos Pivoriūtės atliktas būsimų studentų tyrimas atskleidė, kaip jauniausi Z kartos atstovai mato save ir ko tikisi iš švietimo sistemos. Tyrimo rezultatai siunčia aiškią žinią mokytojams – dėmesio ir pagarbos nusipelno visi mokiniai, ne tik pažangiausieji.
Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto sociologės dr. Mildos Pivoriūtės atliktas būsimų studentų tyrimas atskleidė, kaip jauniausi Z kartos atstovai mato save ir ko tikisi iš švietimo sistemos. Tyrimo rezultatai siunčia aiškią žinią mokytojams – dėmesio ir pagarbos nusipelno visi mokiniai, ne tik pažangiausieji. Net ir tie, kuriems mokslai sekasi sunkiau, turi svajonių, lūkesčių dėl ateities ir potencialo, kurį svarbu pastebėti ir palaikyti.
Dr. Milda Pivoriūtė. VU nuotr
Tėvams primenama, kad prasmingas, kokybiškas laikas su vaikais stiprina jų emocinę gerovę ir gali apsaugoti nuo vienišumo ir socialinės atskirties. Tuo tarpu universitetuose jaunimas tikisi gauti ne tik žinių ar diplomą, bet ir patirti motyvuojančią aplinką, kurioje vyrautų pagarbus, lygiavertis santykis, būtų skatinamas jų autentiškumas ir savirealizacija. „Universitetas – tai vieta, kur susitinka motyvuoti ir norintys ten būti žmonės – tiek dėstytojai, tiek studentai“, – savo įsivaizdavimu dalinosi vienas tyrimo dalyvis.
Universitetui rūpi moksleivių balsas
Šį pavasarį Vilniaus universitetas inicijavo kokybinį Lietuvos 9–12 klasių moksleivių tyrimą, kurio pagrindinis tikslas buvo suprasti, kokie studentai ir su kokiais lūkesčiais ateis į aukštojo mokslo institucijas per ateinantį penkerių metų laikotarpį.
„Tyrimo metu moksleiviai ieškojo juos siejančių bendrumų, savo kartai tinkamų apibūdinimų, išryškino savo stiprybes ir silpnybes, spontaniškai kėlė jiems rūpimas temas ir jomis diskutavo, dalinosi savo vizijomis apie būsimą universitetą, šiuolaikinio dėstytojo savybes ir jiems (pa)tinkančius mokymosi metodus. Tokių tyrimų Lietuvoje labai trūksta“, – sako tyrėja dr. M. Pivoriūtė.
Kalbėdamasi su jaunais žmonėmis sociologė išgirdo daug nusivylimo: sprendimus, susijusius su jų gyvenimu, dažnai priima suaugusieji, kurie turi mažai ryšio su jaunimo pasauliu, nesidomi jų kasdienybe. Todėl tyrimu buvo siekiama pažinti moksleivių realybę iš jų pačių perspektyvos, parodyti, kad universitetui rūpi būsimų studentų lūkesčiai ir vizijos.
Dr. M. Pivoriūtė džiaugiasi, kad pavyko užtikrinti tyrimo imties įvairovę – 8 diskusijose dalyvavo daugiau kaip 100 jaunuolių iš 15 Lietuvos mokyklų – didmiesčių, mažesnių miestų, rajonų, kaimo, tautinių mažumų, privačių. „Nors kokybinio tyrimo rezultatų negalime apibendrintai taikyti visai Lietuvai, bet jis leido atskleisti tiek požiūrių, patirčių ir perspektyvų įvairovę, tiek tam tikras visų gimnazijų moksleiviams būdingas tendencijas“, – sako pašnekovė.
Mokslininkės teigimu, šis tyrimus gali paskatinti diskusiją tarp moksleivių, mokyklų, universitetų ir tėvų, taip pat didesnį sąmoningumą tarp visų sričių specialistų, kurių darbas susijęs su jaunais žmonėmis.
Nauji iššūkiai švietimui
„Diskusijų grupėse dalyvavę jaunuoliai apibūdino save kaip technologijų kartą, kuriai virtualus pasaulis yra natūrali aplinka. Išmanusis telefonas, „TikTok“ ir „ChatGPT“ – tai trys pagrindiniai kasdien naudojami įrankiai, daugeliui padedantys mokytis, bendrauti, ieškoti informacijos ir tiesiog leisti laiką“, – sako sociologė. Tyrėja juokavo, kad šie įrankiai daliai jaunuolių tapo tarsi „šventoji trejybė“, be kurios kasdienybė sunkiai įsivaizduojama.
Įsitraukimas į virtualų pasaulį daro reikšmingą įtaką daugeliui jaunų žmonių gyvenimo sričių, netgi santykių kūrimui, draugystės sampratos kaitai. Sociologė sako, kad skaitmeniniai įpročiai lemia ir tai, ko būsimi studentai tikisi iš universiteto, ir kartu – su kokiais iššūkiais vis dažniau ateityje susidurs švietimo įstaigos. Pavyzdžiui, kaip prie trumpos formos vizualaus turinio pripratusius ir dėmesį sunkiai išlaikančius jaunuolius įtraukti ne tik į ilgai trunkantį studijų procesą, bet ir į eilinę paskaitą? Kaip išlaikyti jų dėmesį ir motyvaciją?
Tradiciniai mokymo metodai, kurie remiasi mokytojo ar dėstytojo monologu ir ilgais tekstais užpildytomis skaidrėmis, jaunų žmonių manymu, nėra veiksmingas būdas įtraukti juos į mokymosi procesą. Jie tikisi interaktyvių pamokų ir paskaitų: daugiau vaizdinės medžiagos, infografikų, vaizdo įrašų, diskusijų, tikrų pavyzdžių iš kasdienio gyvenimo analizės, įvairių praktinių užduočių, realių problemų sprendimo, grupinių projektų. Daugelis mokinių naudoja dirbtinio intelekto (DI) įrankius mokykloje, todėl jiems atrodo natūralu, kad universitete DI bus integruotas ir taikomas mokymosi procese taip pat. Anot tiriamųjų, mokymasis turi būti įvairialypis, įtraukiantis ir artimas jų patirčiai.
Individualistai, besiilgintys bendruomenės
Tiriamieji apibūdino save ne tik kaip technologijų, bet ir kaip globalizacijos, laisvės bei individualistinių vertybių kartą. Dr. M. Pivoriūtės teigimu, lygindamiesi su kitomis kartomis jaunuoliai save vertina kaip „atviresnius, drąsesnius, tolerantiškesnius, laužančius stigmas“, o šias savybes tapatina su „vakarietiškumu“. Jie jaučiasi turintys kaip niekad daug galimybių ir laisvės kurti savitą gyvenimo kelią, eksperimentuoti, užsiimti savęs paieškomis, savirealizacija neapsiribojant savo valstybės sienomis. Studijos ar darbas užsienyje yra dažna jų siekiamybė. Net studijuodami Lietuvoje jie tikisi tarptautiškumo – susitikimų su užsienio dėstytojais, studentais, galimybių pasinaudoti „Erasmus“ mainų programa.
„Vienas tyrimo dalyvis savo kartą pavadino „galutinio atsišvartavimo karta“. Jauni žmonės svarstė, kad jų karta turi ne visai nutrūkusią bambagyslę su sovietinio mentaliteto palikimu ir patirtimis per savo tėvus ar senelius, bet jau jų pačių vaikai – jei tik nuspręs tokių turėti – bus be to praeities inkaro. Jie jaučiasi lyg „atsišvartuojantys“ nuo šio praeities kranto“, – pasakoja dr. M. Pivoriūtė.
Tyrimas išryškino ir gilesnius jaunuolių lūkesčius bei prieštaras: viena vertus, jie pabrėžia individualistines vertybes, saviraišką, autentiškumą, asmeninių interesų ir pasirinkimų svarbą. Antra vertus, jie nori patirti bendruomeniškumo jausmą. „Beveik visose diskusijų grupėse išryškėjo savotiškas bendruomeniškumo ilgesys – jauniems žmonėms trūksta gyvo kokybiško ryšio tiek su bendraamžiais, tiek su suaugusiais žmonėmis“, – teigia sociologė.
Ką moksleiviai galvoja apie mokyklą?
Diskusijų metu jaunuoliai atvirai reiškė nusivylimą tuo, kaip veikia dabartinė švietimo sistema. Daugiausia kritikos sulaukė mokyklos aplinka, kur, jų manymu, per daug sureikšminami pažymiai ir brandos egzaminai. Jaunuoliai pyksta, kad pernelyg daug dėmesio akademiniams pasiekimams nustelbia kitus jiems svarbius dalykus – gyvenimiškus įgūdžius, emocinę savijautą, kūrybiškumą, diskusijas jiems svarbiomis temomis. Mokymasis daugeliui tapęs formaliu, tarsi iš inercijos vykstančiu procesu – „mokomės, nes reikia“, o tikrasis mokymosi džiaugsmas patiriamas retai.
Moksleiviai skundėsi ir pasitaikančiu nepagarbiu, hierarchiniu mokytojų elgesiu – kai kurių pedagogų bendravimas juos demotyvuoja, o prasčiau besimokantys dažnai jaučiasi tarsi „nurašyti“. Kai kurie tyrimo dalyviai pastebėjo, kad kartais atrodo, jog mokykloje nenori būti nei mokiniai, nei mokytojai. „Vieno dalyko mokytoja yra atvirai pasakiusi, kad nekenčia savo darbo, o geriausia jos dienos dalis būna tada, kai ji išeina iš mokyklos“, – pasakojo viena moksleivė.
Tačiau, kaip pabrėžia dr. M. Pivoriūtė, buvo ir tokių moksleivių, kuriems mokykloje labai patinka, kurie džiaugėsi gerais santykiais su mokytojais. „Pastebėjau, kad geriau jaučiasi tie, kurių mokykloje yra suteikiama daug laisvės saviraiškai, yra įvairių būrelių pasiūla, aktyvus mokyklos parlamentas, jaučiamas suaugusių žmonių, mokytojų, administracijos palaikymas ir skatinamas iniciatyvumas. Labai svarbus ir tėvų vaidmuo – kiek jie praleidžia kokybiško laiko su vaikais, ne tik skatina užsiimti įvairiomis veiklomis, bet ir kartu į jas įsitraukia“, – sako tyrėja.
Universitetas – ne tik žinių, bet ir savęs pažinimo vieta
Jauni žmonės universitetą mato ne vien kaip žinių įgijimo ar karjeros planavimo stotelę. Jiems tai – savarankiško gyvenimo pradžia, savęs atradimo, savirealizacijos ir socializacijos erdvė. Jie tikisi, kad čia bus priimtas jų autentiškumas, kitoniškumas ir kad universitetas skatins asmeninį augimą, o ne „spraus“ į standartus. Jie nori priklausyti bendruomenei, kurioje būtų girdimi, gerbiami, matomi.
Todėl vienas svarbiausių jų minimų lūkesčių universitete – pagarbus, lygiavertis ryšys su dėstytojais. Jauni žmonės įsivaizduoja dėstytojus kaip mentorius, kurie suinteresuoti jų tobulėjimu, geba palaikyti, kurti saugią aplinką, kurioje galima klysti, klausti, diskutuoti. Autoritetas, jų akimis, neatsiranda savaime – jis turi būti grįstas žiniomis, aistra savo sričiai ir pagarbiu santykiu. Dėstytojas, kuris myli savo darbą, turi praktinės patirties, nuolat domisi naujovėmis – toks žmogus įkvepia ir traukia jaunimą.
„Kai kurie universitetą net įvardija kaip „reabilitacijos centrą“, kuriame tikisi „pagyti“ nuo mokykloje patirtų nusivylimų. Jie viliasi, kad auditorijose bus žmonės, kurie tikrai nori mokyti(s) – tiek studentai, tiek dėstytojai. Ir pabrėžia, kad lengviausiai prie jų kartos pavyktų prieiti per humorą“, – apie jaunuolių lūkesčius pasakoja tyrėja.
Diskusijose išryškėjo gana skirtinga moksleivių, ketinančių stoti į universitetą, motyvacija. Vieni jaunuoliai tai mato kaip žingsnį, būtiną profesiniam tobulėjimui, žinių gilinimui, kontaktų užmezgimui. Kiti – kaip savęs paieškų vietą. Tačiau kita dalis moksleivių prisipažino, kad į universitetą planuoja stoti tik dėl „lapelio“ – diplomo, kurį sureikšmina visuomenė, bet ne jie patys.
Kita daugeliui jaunuolių svarbi tema, dažnai skambėjusi diskusijų grupėse – tai psichikos sveikata. Viena vertus, jų akimis, dabartinė karta patiria daugiau psichologinių sunkumų dėl per didelio įsitraukimo į virtualų pasaulį, priklausomybės nuo socialinių tinklų. Antra vertus, lygindamiesi su kitomis kartomis jie jaučiasi sąmoningesni psichikos sveikatos temose, drąsiau kalba apie emocinius sunkumus, kreipiasi pagalbos. Jaunų žmonių manymu, tiek mokyklose, tiek universitetuose turėtų būti daugiau dėmesio skiriama psichikos sveikatai, sudaromos galimybės kreiptis pagalbos.
Sociologė atkreipia dėmesį, kad tai, kaip jauni žmonės įsivaizduoja savo kartą ir kokių lūkesčių turi, formuoja ir jų tėvų socioekonominė padėtis, gyvenamoji aplinka. „Vieni jaunuoliai savo bendraamžius apibūdino kaip aktyvius, drąsius ir dėl geresnės tėvų finansinės situacijos galinčius daugiau vartoti, įvairiau praleisti laisvalaikį jaunuolius. Kiti mokiniai save matė kaip tinginius, nemokančius kalbėti apie save ir neturinčius, ką svarbaus pasakyti, išreiškė pesimistinį požiūrį į ateitį, nerimą dėl brangstančio pragyvenimo ir ateities perspektyvų susikurti materialinę gerovę. Vieniems universitetas atrodo kaip savaime suprantamas dalykas, kitiems – kaip sunkiai pasiekiama svajonė. Todėl, kai kalbame apie kartas, svarbu nepamiršti, kad ir tarp vienos kartos žmonių visuomet egzistuoja mažiausiai dvi Lietuvos“, – pabrėžia dr. M. Pivoriūtė.
