Atsinaujinanti energetika. Energetinė nepriklausomybė. Žaliasis kursas. Žodžiai, kuriuos lyg mantrą kartoja daugelis politikų ir valdžios institucijų vadovų. Bėda ta, kad žodžiai nuo veiksmų skiriasi kaip diena nuo nakties, nes būtent valdžia dega raudoną šviesą žaliosios saulės energetikos plėtrai šalyje.
Atsinaujinanti energetika. Energetinė nepriklausomybė. Žaliasis kursas. Žodžiai, kuriuos lyg mantrą kartoja daugelis politikų ir valdžios institucijų vadovų.
Asociatyvi „Pixabay“ nuotr.
Bėda ta, kad žodžiai nuo veiksmų skiriasi kaip diena nuo nakties, nes būtent valdžia dega raudoną šviesą žaliosios saulės energetikos plėtrai šalyje. Tarsi pamiršdama pačios išsikeltą tikslą skatinti vietinę generaciją ir iš elektrą importuojančios šalies tapti eksportuojančia. Dar daugiau – valdžios veiksmai nubraukia visuomenės viltis ir lūkesčius greičiau sulaukti palankių elektros energijos kainų.
Per šią Rusijos karo sukeltą energetinę krizę visi sužinojome, kad Lietuva yra viena iš daugiausiai elektros importuojančių valstybių mūsų regione. Visi sutarėme, kad vienintelė reali galimybė pakankamai greitai pakeisti šią situaciją yra atsinaujinančios energetikos projektų – pagrinde saulės – plėtra. Juolab, kad ir įdirbis jau padarytas – per pastaruosius dvejus metus instaliuota saulės jėgainių galia išaugo triskart iki 0,5 GW. Verslas mato prasmę ir ekonominę naudą – investuoja. Gyventojai, skatinami valstybės, noriai diegiasi žaliuosius sprendimus. Atrodo, viskas vyksta teisingai ir gera kryptimi, bet valdžiai vis dar labai norisi įsikišti, pareguliuoti, kažką nuo kažko apsaugoti, padalinti rinką.
Kas iš to mums visiems? Vienareikšmiškai – nieko gero.
Valstybinė energetikos reguliavimo taryba (VERT), pastarąjį pusmetį brangaus laiko iššvaisčiusi mistiniam „grožio konkurso“ reitingui sudaryti, finale pareiškė, kad tolesnė saulės parkų plėtra vyks pagal principą „pirmas atėjai, pirmas gavai“. Tai reiškia, kad daugiau nei 20 saulės parkų projektų, atitikę visus VERT reikalavimus, lieka už borto – nes bendra saulės energijos tiekėjų rinkai „kvota“ valdžios sprendimu yra 2 GW. Niekas iki galo nesupranta, kodėl būtent tiek, nes visi žino, kad realūs tinklo pajėgumai yra didesni.
Kas įvyksta? Dar labiau menksta pasitikėjimas atsakingomis institucijomis, prarandamas labai svarbus laikas, deja, Lietuvos elektros vartotojų nenaudai.
Pirmas dalykas, kurį svarbu suprasti, yra tas, kad elektra gali būti pagaminta bet kur. Mums, kaip Baltijos šalyse veikiančiai įmonei, nėra jokio skirtumo, ar mes investuosime į gamybą Latvijoje, ar Lietuvoje. Mes, kaip verslas, statysime saulės parką ten, kur bus greičiau ir naudingiau, kur nebus ribojimų, nepagrįstų reikalavimų ir „grožio konkursų“. Taip veikia bet kuris verslas. Taip, mūsų norai ir planai yra vystyti didelius projektus Lietuvoje, bet daryti tai tada, kai tam sukuriamos palankios sąlygos, kai netrukdoma.
Antra, Lietuva neveikia izoliuotoje elektros rinkoje. Šalis jungia kabeliai, ir jei Švedija, Lenkija, Vokietija ar Norvegija ir toliau sėkmingai plėtos atsinaujinančios energijos projektus (kol mes svarstome, sprendžiame, daliname, laukiame), Lietuvos saulės parkų tiesiog nebereikės nei mums, nei niekam kitam. Nes bus prarastas laikas, išaugusi žalioji gamyba regione, didesnė elektros pasiūla numuš kainas ir nebeliks poreikio vystyti naujų projektų. Jeigu pigi elektros energija iš kitur atiteka į Lietuvą, tai ji nebus brangi ir Lietuvoje – jungtys tarp šalių ir bendra rinka tai užtikrina. Ir toliau liksime labiausiai importuojančia šalimi, nes joks vystytojas neinvestuos į milijoninius projektus vien dėl ribotų jungčių pralaidumų. Nebus vietinės gamybos – nebus ir konkurencijos.
Trečias dalykas, į kurį noriu atkreipti dėmesį, yra tai, kad galios rezervavimas ar atitikimas kažkokiems kriterijams yra tik pirmas žingsnis ir jis niekaip negarantuoja, kad projektai bus išties įgyvendinti. Čia viskas vyksta etapais: rezervuoji galią, gauni statybos leidimą, pradedi realius statybos darbus. Tik vėliau paaiškės, kokiems projektams išties reikės galios, dėl kurios dabar visi taip varžomės, ir kiek jos lieka laisvos, kitiems, už borto likusiems. Esu tikras, kad ne vienas iš jau šiandien „palaimintų“ projektų taip ir neišvys dienos šviesos. Paprasčiausiai dėl to, kad planuojant didelius gamybos pajėgumus turi žinoti, ką su pagaminta elektra veiksi, kur ją dėsi. Ne vieną dešimtmetį elektros gamybos ir tiekimo rinkoje veikiančios įmonės investicijų atsiperkamumą planuoja ne metams, ir ne dešimčiai – žiūrime į 20-30 metų ir ilgesnį periodą. Turime šimtus tūkstančių elektros vartotojų Baltijos šalyse, matome, kad jų elektros energijos poreikis auga ir elektros kasmet jiems reikės vis daugiau.
Ir pabaigai – apie tai, kaip viskas daroma. Kaip ir su liberalizacijos atidėjimu, kompensacijų skaičiavimu, ir su saule viskas sprendžiama už uždarų durų, nesitariant (ar tariantis tik su vienu), nesikonsultuojant, pasitikint tik savo visažinyste. Pasitikėjimas savimi yra gerai, bet iki tol, kol sprendimai apgalvoti, logiški ir pagrįsti. Dabar panašu, kad jau ir patys suprato, kad atsidurta aklavietėje. Akivaizdu, kad rinkos reguliatorius negali neleisti vystyti energetikos projektų, kuriems jau rezervuota tinklo galia.
Tad ką tuomet pastarąjį pusmetį veikėme?
