Praėjus 50 m. nuo legendinio „Apllo 11“ nusileidimo mėnulyje, panašu, kad bręsta naujos kosmoso varžybos – ir Europai pats metas apsispręsti ar ji jose nori primauti. Lapkritį ES šalių ministrai rinksis Ispanijoje, kad aptartų kokius po Europos kosmoso agentūros skėčiu esančius projektus jie ketina remti.
Praėjus 50 m. nuo legendinio „Apllo 11“ nusileidimo mėnulyje, panašu, kad bręsta naujos kosmoso varžybos – ir Europai pats metas apsispręsti ar ji jose nori primauti, praneša portalas Politico.
Lapkritį ES šalių ministrai rinksis Ispanijoje, kad aptartų kokius po Europos kosmoso agentūros skėčiu esančius projektus jie ketina remti. Tarp priimtinų sprendimų glūdi ir bendro su NASA projekto, skirto numušti į Žemę skriejančius asteroidus parengimas, bei ambicijos dėl ateities kosmoso tyrinėjimo klausimas. Europai taip pat pagaliau teks apsispręsti ar ji nori veltis į vis augančią kosmoso militarizaciją – klausimą, dėl kurio stipriai išsiskiria ES narių nuomonės.
Susirinkimas Sevilijoje nustatys naują Europos kursą kaip ji nuo šiol tvarkysis su kosmoso projektais per artėjantį dešimtmetį. Šis laikotarpis ateina tuo pačiu metu kaip ir vis didėjantis ES spaudimas iš savo narių sustiprinti savą bendrą kosmoso programą, siekiant varžytis su kitais tarptautiniais žaidėjais kaip JAV, Rusija, Indija ar privačios įmonės kaip Elono Musko „SpaceX“.
„Mes iš naujo pradedame kosmoso varžybas, – teigė Bremene įsistengusios aviacijos įmonės vadovas Marco Fuchsas. – Tačiau nei nebėra tik politinė kova tarp JAV ir Sovietų Sąjungos, o platesnės apimties varžybos, tokios kokios buvo kai žmonės pirmą kartą atplaukė į Ameriką. Pirmiausia tai buvo ispanai, tada portugalai, britai, olandai... Tačiau iškart po to prasidėjo komercinė banga.“
Nors 1960-aisiais tik dvi supergalios gebėjo į orbitą išleisti palydovus, tačiau dabar daugiau nei 70 valstybių jau turi savo kosmoso agentūras – šiais laikais užtenka tik poros mln. eurų, kad pagaminti ir į kosmosą išleisti mažą palydovą, taip rinką atveriant ir privačiam verslui.
Kosmoso militarizacija
Žemės orbitai tampant vis svarbesnei mūsų kasdieninio gyvenimo daliai, tuo pačiu auga ir noras šią erdvę militarizuoti. Praėjusiais metais JAV prezidentas Donaldas Trumpas paskelbė apie planus sukurti šalies „kosmoso pajėgas“ kaip atskirą kariuomenės atšaką, skirtą kovoti su grėsmėmis orbitoje. Tuo tarpu, Indija šiais metais išmėgino naują palydovus naikinančią raketą, o tiek Rusija, tiek Kinija investuoja dideles pinigų sumas į viską nuo kosmoso dronų iki palydovų signalus slopinančių technologijų.
Tuo tarpu, iš Europos konkrečių veiksmų nematyti. Nors Prancūzija, kurios aviacijos ir kosmoso pramonė yra labai svarbi tiek nacionaliniam ego, tiek ir jos ekonomikai, šią vasarą paskelbė apie planus išleisti savo ginklus orbitoje. Nors ir Emmanuelis Macronas ir paskatino kitas ES valstybes veikti savarankiškai, tačiau artimiausia jos partnerė Vokietija, nors ir prisideda prie Prancūzijos kosmoso karinių pajėgumų kūrimo, gan skeptiškai žiūri į savo pačios individualias iniciatyvas.
„Mums reikia tvirto atsako į kylančius iššūkius kosmose, tačiau aš labiau tai matyčiau kaip Europos Kosmoso Agentūros ir ES reikalą“, – teigė Vokietijos vyriausybės kosmoso reikalų koordinatorius Thomas Jarzombekas.
Panašu, kad į kylančias grėsmes atsakymo ieškos ir gruodžio mėnesį besirenkantys NATO atstovai, galimai iškeldami ir atsakydami į klausimą ar kosmoso erdvėje užpultas aljanso narės palydovas gali būti užtektinas veiksnys iššaukti NATO 5 straipsnio veikimą.
Konkuravimui reikalingi finansai
Taigi, klausimas ar Europa yra pasirengusi mokėti konkuravimui su kitais didžiaisiais žaidėjais reikalingą pinigų sumą?
EK pasiūlytos išlaidos kosmosui siekia 16 mlrd. eurų ir bus paskirstyti laikotarpiui nuo 2021 iki 2027 m., orientuojantis padengti esamas palydovų programas ir naujus projektus kaip saugios tarpvyriausybinės komunikacijos sistemos sukūrimas ar kova su orbitinėmis šiukšlėmis. Tai yra tikrai juokinga palyginus su NASA finansavimu, siekiančiu 20 mlrd. dolerių kasmet, neskaitant JAV karinės kosmoso programos, ar Kinija, savo kosmoso pramonei skiriančia apie 8 mlrd. dolerių kasmet.
Tačiau vietoje koja kojon besivaržant su JAV ar Kinija, Briuselis pasirinko strategiją būti „geriečiu“. Kaip to pavyzdžius galima paminėti, ES narių bendromis 10 mlrd. eurų investicijomis į „Galileo“ geografinės navigacijos sistemos sukūrimą – sistemos, kuri savo tikslumu lenkia JAV sukurtą GPS sistemą arba „Copernicus“ sistemos, leidžiančios stebėti Žemėje vykstančius procesus nuo klimato kaitos iki gamtinių stichijų.
Nors šią vasarą „Galileo“ sistema beveik visą savaitę buvo nustojusi veikti, kaip pranešama, dėl programinės įrangos atnaujinimo, tačiau ES skuba raminti, kad ši palydovinė sistema vis dar yra bandymų stadijoje ir jai prireiks dar ne vieno dešimtmečio kalibravimo, kad galėtų prilygti GPS. Tačiau tai bet kuriuo atveju yra gan blogas ženklas pačiai ES ir jos kosmoso agentūrai, kuri taip įnirtingai siekia tapti nepriklausoma nuo amerikietiškos technologijos.
Kol NASA jau įgyvendina savo didžiąsias ambicijas kaip iki 2024 m. vėl nusiųsti savo astronautus į mėnulį, o ES belieka vėl vytis iš paskos.
„Mums reikalinga pradėti procesą, kuris apibrėžtų Europos kosmoso viziją“, – teigė EK vidaus rinkos komisarė Elžbieta Bienkowska susitikime su Europos kosmoso pramonės atstovais. Jos nuomone, ir Europai yra reikalingas koks nors ambicingas tikslas, kuris gebėtų užkariauti visuomenės vaizduotę, kaip tai sugebėjo padaryti NASA su 1960 m. su nusileidimu mėnulyje.
M. Fuchsas įsivaizduoja Europos politikus skatinant vystyti bendrijos pėdsaką mėnulyje, įrengiant ten mokslinius įrengimus. Kiti galimi variantai liečia žmogaus valdomo skrydžio į Marsą ar misijas į Venerą ar į kai kuriuos Jupiterio mėnulius.
Tačiau nepaisant gražių svajonių apie keliones iki mėnulio ir toliau, Europai pirmiausia reikia surasti pinigų įgyvendinti savo ambicijoms.
