„Mano senelės laikais pasaulis kito greičiau“. Ar progresas sulėtėjo?

Ateitis pasirodė esanti ne tokia, kokią žadėjo. Laukėme mokslo proveržių, o gavome prietaisus. Arba, kaip išsireiškė „PayPal“ įkūrėjas ir ankstyvas „Facebook“ investuotojas Peteris Thielis, „mums žadėjo skraidančius automobilius, o gavome 140 simbolių“, omeny turėdamas tvitus.

Praėjusiame amžiuje žmonija išgyveno technologinių pasiekimų „aukso amžių“, bet paskui progresas ėmė lėtėti, sako kritikai. Netgi tokia išsivysčiusi šalis, kaip JAV, pasiekė „technologinį plato“, o dabartiniai pasiekimai nusileidžia buvusiems, mano ekonomistas, knygos „Didžioji stagnacija“ autorius Tyleris Cowenas. „Materialioji mūsų gyvenamo pasaulio pusė (jei neskaičiuosime interneto), ypatingai nepakito nuo tada, kai buvau vaikas, – rašė 1960 m. gimęs autorius. – Praėjusio amžiaus pradžioje gimusiai mano močiutei viskas buvo kitaip.“

„Tuo laiku gimęs žmogus, matė, kaip randasi keleiviniai lėktuvai, dangoraižiai, radijas ir televizija, atominės bombos ir elektrinės, kaip atsirado antibiotikai ir kaip žmonės išsilaipino Mėnulyje. O kas atsirado po 1970 metų gimusio vaiko gyvenime? Kompiuteriai, mobilieji telefonai, paieškos sistemos ir nanotechnologijos. Kas įspūdingiau?“ – svarsto „Forbes“ leidėjas Richis Karlgaardas.

Tokie vertinimai ginčytini. Tačiau technologijų vystymosi sąlygos išties pakito. Kai kurios iš jų progresą tikrai gal sulėtinti.

Kartais ir iš mokslininkų galima išgirsti, kad stagnacija užkliudė ir moksliniu tyrimus. Kai kurie, panašiai kaip Cowenas, spėja, kad mokslas pasiekė savo „plato“, o esminiai atradimai jau padaryti. Kiti gi įrodinėja, kad mažėja tyrimų produktyvumas, nors resursų tam skiriama daugiau, nei anksčiau.

Progresas

Technologijų progresą sunku išmatuoti. Ekonomikoje jo vertinimui naudojamas, pavyzdžiui, bendras faktorinis našumas – visuma gamybą veikiančių faktorių, išskyrus darbo sąnaudas ir kapitalą (technologinis vystymasis – vienas iš jų). Buitiniame lygyje jis dažnai siejamas su vartojimo rinka. Tačiau ir viena ir kita suteikia neišsamų vaizdą – be viso kito, technologijos naudingumas neapsiriboja jos naudingumu masiniam vartotojui. Vadovaujantis buitiniu supratimu, virtualioji realybė gali būti pramoga (iš „140 simbolių“ srities), tačiau ji naudojama ir, pavyzdžiui, medicinoje, chirurginių simuliatorių kūrimui.

Galima žvelgti ir kitaip. Kalbantieji apie progreso sulėtėjimą, nurodo konkrečias problemas, kurios nebuvo išspręstos per pastaruosius dešimtmečius ⁠– kosmoso tyrimų, medicinos ir taip toliau.

„Dvidešimt metų daug girdėjome apie medicinos pasiekimus – apie genų terapiją, donorų organų klonavimą, gyvenimo pratęsimo technologijas ir taip toliau, – prieš kelis metus rašė britų mokslo žurnalistas Michaelas Hanlonas. – Tačiau visa tai taip ir netapo visuotinai prieinama. Žmogaus genomas iššifruotas (vienas pastarųjų penkiolikos metų pasiekimų), tačiau to naudos kol kas nepamatėme. Neturime efektyvių demencijos gydymo būdų, o gyvenimo trukmę kol kas daugiausiai pratęsiame sveikai maitindamiesi ir nerūkydami. Nebuvo revoliucinių proveržių medžiagų ir energijos srityje – kaip ir anksčiau, iš plieno gaminame mašinas, varomas benzinu. Ir Mėnulyje nebuvome ilgiau nei 40 metų“.

Progreso vertinimas, remiantis tokiais kriterijais irgi ginčytinas – tarkime, iškastinis kuras tebenaudojamas ne dėl to, kad nėra alternatyvų. O ir kai kuriose jo minėtose srityse naujos technologijos gan neseniai buvo įdiegtos. Prieš metus JAV pirmą kartą atlikta gyvo žmogaus genomo redagavimo operacija. Netrukus po to pirmą kartą buvo leista genetinė leukemijos gydymo terapija (klinikiniuose bandymuose pasveiko 83 %). Genomo redagavimo rinkiniai jau patenka į vartotojų rinką, nors jų efektyvumas ir saugumas tebėra abejotinas. Ir visa tai įvyko vos per keletą metų.

Antra vertus, yra ir objektyvių faktorių, galinčių sulėtinti technologijų vystymąsi, pastebi Hanlonas. Pavyzdžiui, ekonomika, skatinant naujų produktų versijų su kosmetiniais, o ne koncepciniais pakeitimais išleidimą. Arba turto koncentracija nedidelės Žemės gyventojų dalies rankose – šie resursai nebūtinai panaudojami progresui. Be to, nereikėtų pamiršti didėjančio siekio išvengti rizikos. Žurnalisto duomenimis, septintajame dešimtmetyje, naujo vaisto JAV leidimų suderinimas trukdavo vidutiniškai 8 metus. Dešimtajame dešimtmetyje – apie 13 metų. „Apollo“ programa dabar būtų tiesiog neįmanoma, – spėja jis. – Ne todėl, kad mūsų nedomintų skrydžiai Mėnulin. Tiesiog rizika astronautams būtų laikoma nepriimtinai didele.“

Apie tai kalbėjo ir JAV astronautas Chrisas Hadfieldas, pabrėždamas, kad techniniai sprendimai skrydžiams į Marsą egzistuoja jau ne vieną dešimtmetį, tačiau žmonėms tai kol kas pernelyg pavojinga.

Mokslas

Mokslinių tyrimų progresą – pavyzdžiui, elementariųjų dalelių fizikos – įvertinti irgi sunku (jei iš viso įmanoma). Be viso kito, mokslo istorijoje pakanka pavyzdžių, kai amžininkai atradimų nepripažindavo, nes šie neatitiko to meto koncepcijų. Praktinė jų vertė galėjo paaiškėti daug vėliau.

Tačiau kai kas visgi bando įvertinti šiuolaikinio mokslo efektyvumą. Frankfurto perspektyvių tyrimų instituto mokslo darbuotojos Sabine Hossenfelder skaičiavimais, atsižvelgiant į per praėjusius 100 metų padidėjusį mokslininkų fizikų skaičių JAV ir Vokietijoje, dabar darbui, kuris prieš amžių būtų užtrukęs, pavyzdžiui, 40 metų, reikėtų kiek daugiau nei vienerių metų. Kadangi proporcingo produktyvumo augimo neįvyko, vadovaujantis tokia logika, dabar fizika „stagnuoja“.

Technologijų kompanijos „Stripe“ įkūrėjas Patrickas Collisonas ir tyrėjas iš rizikos kapitalo fondo „Y Combinator“ Michaelas Nielsenas pateikia panašius argumentus. Nuo praėjusio amžiaus vidurio gerėjo JAV mokslo finansavimas, daugėjo mokslininkų ir mokslinių publikacijų. Tačiau mokslo atradimų svarba liko tokiame pačiame lygyje arba mažėjo, įrodinėja jie. Norėdami tai įvertinti, jie paprašė žymiausių pasaulio institutų mokslininkų įvertinti Nobelio premija apdovanotų atradimų svarbą (tiesa, tokių vertinimų subjektyvumą ir santykinumą pripažįsta ir patys verslininkai).

„Mokslui pradėjome skirti gerokai daugiau jėgų ir laiko, tačiau svarbių atradimų dėl to nepadaugėjo, – apibendrina jie. – Tai rodo mažėjantį mokslo efektyvumą.“

Tuo pat metu tyrimo autoriai pripažįsta, kad nespartų mokslinių tyrimų progresą gali lemti objektyvios priežastys – mokslas tapo sudėtingesnis, informacijos padaugėjo, tyrimams dažnai reikia didelių komandų ir brangios įrangos, tai paaiškina ir bendrą išlaidų augimą.

Prielaidos, kad mokslas pasiekė savo „plato“, nėra naujiena. 1894 metais amerikietis fizikas Albertas Michelsonas, vėliau tapęs pirmuoju JAM mokslininku, gavusiu Nobelio premiją, pareiškė, kad fundamentalūs fizikos principai iš esmės jau nustatyti. 1901 metų paskaitoje britų fizikas Viljamas Tomsonas (lordas Kelvinas), pritaręs tuo laiku paplitusiai eterio teorijai (hipotetinės terpės, kurios bangavimai, kaip manyta, pasireiškia kaip elektromagnetinės bangos), pareiškė, kad „dinaminės teorijos grožį ir aiškumą“ temdo vos keli „debesėliai“.

„Tada vyravo jausmas, kad teliko išsiaiškinti detales, – vėliau rašė Kolumbijos universiteto profesorius Brianas Greenas. – Bet paaiškėjo, kad Kelvino paminėtos problemos visai ne smulkmenos. Jos tapo revoliucinių teorijų – kvantinės ir reliatyvumo, kurios darbus A. Einšteinas publikavo jau 1905 metais – pagrindu, pareikalavusių fundamentalaus gamtos dėsnių permąstymo.“