„Ar „googlinimas“ iš tiesų mus daro kvailais?“. Nors kvailėjantys galime ir nesijausti, panašu, kad aktyvus paieškų sistemų ir išmaniųjų įrenginių naudojimas mūsų anatomiją veikia labiau, nei įsivaizduojame.
„Ar „googlinimas“ iš tiesų mus daro kvailais?“. Nors kvailėjantys galime ir nesijausti, panašu, kad aktyvus paieškų sistemų ir išmaniųjų įrenginių naudojimas mūsų anatomiją veikia labiau, nei įsivaizduojame. Plačiau apie balansą ir kasdienes technologijas įžvalgomis dalytasi bei diskutuota moderniųjų technologijų ir verslumo renginyje #SWITCH!.
Artūro Žuko nuotr.
Raminamieji „Google“
Vilniaus licėjaus direktorius Saulius Jurkevičius pastebėjo, kad mokiniai ir apskritai visuomenė šiandien dar nėra atradusi sveiko balanso tarp naudą teikiančio technologijų naudojimo ir priklausomybės nuo jų.
„Technologijos yra sveikintinas reiškinys, didžiulė pažanga bei nauda, bet pastaruoju metu tai tapo panacėja, labiau savitiksle procedūra be aiškesnės strategijos, kiek technologijos turėtų būti mokykloje, kokia iš tiesų jų vertė ir prasmė. Šiuo metu prastėja asmenybės socializacijos procesas, mokiniai labai prastai išlaiko informaciją, ji nėra branginama, nes tai reguliuoja vidinis nuraminimas, kad bus galima pasitikrinti ir pasižiūrėti „Google“. Todėl, savaime suprantama, slopsta atmintis, o mes tampame paviršutiniškais duomenų vartotojais, nes skubame ir neįsiskaitome. Galiausiai, patekę į tą virtualią tikrovę, pradedame neadekvačiai suvokti ir realybę. Manau, kad tik turėdamas tam tikrą kiekį žinių gali atsispirti ir pradėti mąstyti. Mąstymas atsiranda nuo atitinkamos bazės, bet, norint ją sukaupti, reikia stipriai padirbėti, o tas procesas ne visada malonus“, – kalbėjo S. Jurkevičius.
Ministro pirmininko patarėja švietimo, mokslo ir kultūros klausimais Unė Kaunaitė sakė, kad mūsų smegenys treniruojasi, kai mokomės dalykus atmintinai. Ji pabrėžė, kad esminis skirtumas, padedantis atskirti, kada „googlinimas“ padeda ir kada trukdo, yra sulaukus klausimo ir ieškant į jį atsakymo.
„Jei pagalvoji, aš „pagooglinsiu“ ir išsirinksiu, ką man pasiūlys“, tavo sprendimo būdas yra informacijos atsirinkimas, o ne paties sumanymas. Jei turime pradinę faktinę informaciją, nereikia skirti laiko ieškojimui, galime iškart žengti žingsnį toliau ir ją interpretuoti“, – sakė U. Kaunaitė.
Nebesiorientuosime erdvėje?
Žinoma neuromokslininkė Urtė Neniškytė švietimo ir technologijų derinimo klausimu turi griežtą nuomonę. Pasak jos, dar 1995 metais buvo tiriama, kuri žmogaus smegenų sritis yra atsakinga už mūsų erdvinę orientaciją. Tirti Londono taksistai, o jų smegenys buvo lyginamos su paprastų žmonių. Tyrimo metu pastebėta, kad taksistų hipokampas, t. y. su atmintimi siejama smegenų dalis, taip pat reikalinga ir erdvinei orientacijai, buvo reikšmingai didesnis nei kitų žmonių. Šie eksperimentai pakartoti ir pastarąjį penkmetį, kai išmanieji įrenginiai pradėti naudoti masiškai, o žemėlapius galvose pakeitė navigacinės sistemos. Prieita prie išvados, kad šiuo metu mes, vakariečiai, prarandame ne tik smegenų masę, bet ir gebėjimą orientuotis erdvėje.
„Smegenys išsivystė tam, kad mūsų sprendimų priėmimas būtų efektyvesnis, o sprendimus priimame veikdami tam tikrame žinių kontekste, kurį sukaupiame ir kurį laikome norma. Dėl šios priežasties mane gąsdina dabartinis judėjimas švietimo kontekste, kad faktų mums nebereikia, o vertingi tik gebėjimai. Kritinis mąstymas, kurį mes tiek daug akcentuojame, ugdymo procese yra neįmanomas be žinių bazės. Niekada neturėsime galimybių kiekvieno mažiausio faktoido patikrinti „Google“, todėl jei ugdome jaunus žmones, leisdami jiems slysti paviršiumi, be faktinės informacijos, atimame iš jų galimybę apskritai kada nors kritiškai mąstyti. Tam, kad imituotum žinias, turi suvokti savo ribotumą, tačiau nesu tikra, kuri dalis paviršiumi slystančių žmonių iš tiesų supranta, kad jie paviršiuje. Pakankamas žinių gylis pastaruoju metu pasidaręs labai seklus“, – įsitikinusi neuromokslininkė.
Kaip informacinio burbulo pavyzdį U. Neniškytė pateikė paieškos principus „Google“, t. y. kai du žmonės, į paieškos laukelį suvedę tuos pačius raktinius žodžius, gauna skirtingus šaltinius, nes sistema adaptuoja tai, ko esi ieškojęs anksčiau, ir kurias nuorodas iš tiesų atsidarei.
„Taip matoma, kuri informacija tau yra aktualiausia, ir tai yra labai patogu, jeigu suvoki, kad esi informaciniame burbule. Pavyzdžiui, mano paieškos sistema dažniausiai pateikia mokslinius straipsnius ir pirminius informacijos šaltinius, bet tokių žmonių yra ne tiek daug. Tačiau pagalvokite, kokį pirmąjį puslapį mato mūsų mokiniai, kurie iš tiesų neturi jokio sukauptos „googlinimo“ istorijos. Būdamas tame informaciniame burbule gali nesuvokti, kad tai yra labai mažytis gabalėlis visos informacijos“, – sakė U. Neniškytė.
Vyksta neišvengiami procesai
Ministro pirmininko patarėja švietimo, mokslo ir kultūros klausimais U. Kaunaitė sako, kad pakankamai dažnai girdima, jog ugdymo procesas turėtų judėti nuo frontalinės pamokos iki darbų grupėmis, kad faktų reikėtų ne tiek daug, o žinių gylis yra esminis ir reikia gebėti jas suvokti bei interpretuoti.
„Bet kuriuo atveju technologijų išvengti nepavyks, o ateinančios kartos jų naudos vis daugiau, todėl pirmiausiai reikia spręsti, ką daryti, kad technologijos kaip įrankis nesukeltų tiek neigiamų reiškinių“, – mano U. Kaunaitė.
Kaip vieną iš potencialo išnaudojimo ir tinkamo nukreipimo pavyzdžių patarėja įvardijo pernai startavusias informacines klases, kuriose vaikai mokosi pritaikyti technologijas, kurti robotus ir t. t. Per bandymus jie siekia surasti dalykus, kurie veikia, ir pritaikyti juos visoje Lietuvoje, tikėkimės, jau visose pradinėse klasėse.
Lietuvos jaunųjų mokslininkų sąjungos pirmininkė Dovilė Kurpytė antrino, kad, atradus balansą ir turint teisingas taisykles, „googlinimas“ gali padėti sutikti tinkamų žmonių, mokytis iš jų naujų metodologijų, kurios leistų pasiekti maksimalių rezultatų ir didžiausią produktyvumą.
„Tai tapo neatsiejama mūsų dalimi, nes kasdien kas sekundę atliekama 40 tūkstančių paieškų visame pasaulyje, todėl labai svarbu šviesti visuomenę, kad technologijos tarnautų mums, o su jų pagalba „Google“ taptų ne šiukšlių konteineriu, o puikiu lauku semtis žinioms“, – sakė D. Kurpytė.
Esame priekyje ar gale?
Pasak U. Neniškytės, nors Lietuvoje bėgame ir vejamės technologijas ugdymo sferoje, pasaulis jau juda į posttechnologijų laikotarpį, o ugdymo įstaigose populiarėja vadinamieji pokalbiai prie lentos, kai nenaudojamos ugdymo skaidrės, o informacijos parodyti gali tiek, kiek gali nupiešti, o visa kita – tavo gebėjimas paaiškinti. Jei to nesugebi, vadinasi, iš tiesų nesupranti.
„Technologijos turi būti priemonė, o ne tikslas, todėl jas reikia naudoti kūrybingai, atsakyti sau, ar jos nenukreipia visuomenės nuo tikrųjų dalykų. Kai bandome kažką vytis, visada reikia stabtelėti ir paklausti, ar tie, kuriuos vejamės, dar eina tuo pačiu keliu“, – neabejoja neuromokslininkė.
