Priklausomybė internetui ne vienoje šalyje yra pripažįstama psichine liga. Ją gydyti galima įvairiais būdais, tačiau Kinijoje veikiančios specialios stovyklos, į kurias savo vaikus atitempia tėvai, peržengia visas ribas. Žiaurios bausmės ir nuolatinis spaudimas pažeidžia vaikų teises, tačiau, kaip giriasi kinai, priklausomybes panaikina.
Priklausomybė internetui ne vienoje šalyje yra pripažįstama psichine liga. Ją gydyti galima įvairiais būdais, tačiau Kinijoje veikiančios specialios stovyklos, į kurias savo vaikus atitempia tėvai, peržengia visas ribas. Žiaurios bausmės ir nuolatinis spaudimas pažeidžia vaikų teises, tačiau, kaip giriasi kinai, priklausomybes panaikina.
Kinijoje veikia kelios tokios stovyklos. Į jas savo vaikus, dažniausiai 16-17 metų amžiaus, atitempia tėvai. Aišku, prieš paauglių valią. Jie praleidžia pamokas mokykloje, dažnai yra elementariai pagrobiami ar net apsvaiginami vaistais, o patekę į stovyklą greitai sužino, kad jų priklausomybė bus gydoma pačiais šiurkščiausiais būdais. Visų pirma, reikia pasakyti, kad priklausomybė internetui (ar elektronikai apskritai) diagnozuoja tėvai - šį psichikos sutrikimą retai kada įvertina specialistai.
Šios stovyklos yra sukarintos, joms dažnai vadovauja buvę karininkai. Todėl nieko keisto, kad pasitaiko ir labai žiaurių fizinių bausmių. Vienoje tokioje stovykloje apsilankę žurnalistai matė, kaip instruktorius smogia vienam paaugliui į krūtinę už tai, kad šis ne vietoje ir ne laiku juokėsi. Už neklausymą ar išsiblaškymą liepiama daryti atsispaudimus, skiriamos pačios įvairiausios fizinės bausmės. Net ir Kinijoje, kur priklausomybė internetui (įprastai, kompiuteriniams žaidimams) gali būti diagnozuota 24 milijonams žmonių, šios stovyklos yra laikomos peržengiančiomis ribas, bet veiksmingomis.
Šio mėnesio pradžioje aštuoniolikmetis Li Ao mirė vienoje tokioje stovykloje. Apžiūrėjus kūną buvo matyti, kad jis visas nusėtas žaizdų ir mėlynių. Stovykloje vaikinas išbuvo tik dvi dienas. Motina negali suvokti, kas nutiko, nors pati užrašė Li į stovyklą.
Patekę į tokias vietas žmonės yra nurengiami, iš jų atimami bet kokie prie interneto prisijungiantys prietaisai dar vadinami „elektriniu heroinu“. Stovyklos gyventojai turi dėvėti militaristinio stiliaus uniformas - taip atrodo drausmingiau ir labiau pritinka kariškai tvarkai. Miegama ir keliamasi nustatytu laiku, kartais, pasitarus su tėvais, skiriami vaistai nuo protinių sutrikimų. Aišku, šie sutrikimai diagnozuojami vietoje atliekant elektroencefalogramą.
Stovyklų gyventojai mokosi žygiuoti ir lanko paskaitas apie interneto žalą. Kartais, jei jie priešgyniauja, reikalauja savo telefono ar kitų prietaisų, paaugliai yra surišami „kad nusiramintų“. Kartais pasitaiko ir smūgių. Tačiau pasakojama, kad tokiose stovyklose ir vaikai sulaukėja ir pradeda smurtauti. Pavyzdžiui, vienoje tokioje įstaigoje teko visus langus pakeisti skaidriu plastiku, nes gyventojai juos tiesiog išdauždavo.
Tao Ran, buvęs pulkininkas, vienos tokios stovyklos vadovas, teigia, kad 58 % vaikų į jo stovyklą patenka todėl, kad muša savo tėvus. Priklausomybė nuo interneto yra rimtas sutrikimas, tačiau kinai abejoja, ar tokios stovyklos tikrai yra veiksmingos. Negi iš jų išėję paaugliai nebeina į internetą? O žala jau būna padaryta.
Žinoma, kad praeitą mėnesį vienoje tokioje stovykloje nusižudė šešiolikmetis. Kita šešiolikmetė mergina 2016 metais sugrįžusi iš stovyklos namo iš keršto nužudė savo motiną. Kinijos valdžiai šie centrai jau pradeda nebepatikti. Jau pradedama drausti prievarta, greičiausiai artimiausioje ateityje dauguma šių stovyklų bus uždarytos.
Šiuo metu Kinijoje veikia 300 tokių centrų. Jiems išnykus teks ieškoti efektyvesnių būdų kovoti su priklausomybe elektronikai. Bet kas gali padėti?
