Earl Marmar, dalyvaujantis MIT „Alcator C-Mod“ tokamako termobranduolinės sintezės projekte, sako, kad termobranduolinė sintezė tiekti energiją elektros tinklams galėtų jau nuo 2030-ųjų – tai yra, jei tyrimai bus vykdomi agresyviai.
Earl Marmar, dalyvaujantis MIT „Alcator C-Mod“ tokamako termobranduolinės sintezės projekte, sako, kad termobranduolinė sintezė tiekti energiją elektros tinklams galėtų jau nuo 2030-ųjų – tai yra, jei tyrimai bus vykdomi agresyviai.
Sintezė horizonte
Nuolat ieškant išties atsinaujinančios ir švarios energijos šaltinio, niekas negali prilygti termobranduolinei sintezei. Nors mokslininkai jau rado būdus, kaip galima semti energiją iš žvaigždes įžiebiančių reakcijų, tai nebuvo lengva užduotis. Nepaisant termobranduolinės sintezės tyrimų pažangos, vis dar nėra stabilaus – neminint jau atsiperkamumo – būdo tiekti elektros tinklams tokiu būdu gautą energiją.
Pasak MIT „Alcator C-Mod“ tokamako sintezės projekto vadovo Earlo Marmaro, ilgai laukti gali ir netekti. Kalbėdamas Inverse, Marmaras sakė, kad termobranduolinė sintezė energiją tinklams potencialiai galėtų pradėti tiekti iki ketvirtoj dešimtmečio — tai yra, jei nusiteiksime tolesniems tyrimams. „Manau, termobranduolinės sintezės energija tinklams iki 2030 dabar yra pasiekiamas tikslas, – sakė Marmaras. – 2030 tikriausiai skamba labai agresyviai, bet nemanau, kad labai toli į šoną.“ Toks grafikas panašus į tą, kurio laikosi kanadiečių kolektyvas.
Termobranduolinės sintezės fiziką mes suprantame išties gan gerai ir ją paaiškinti nėra labai sunku. Iš esmės tai yra procesas, atvirkščias branduolių skilimui. Kitaip tariant, užuot skaldžius didelius atomus ir gavus energiją, termobranduolinės sintezės metu maži vandenilio atomai plazmoje sujungiami į sunkesnius ir taip gaunama energija. Tiesą sakant, tokia plazma sukuria kelis kartus daugiau energijos, nei išsiskiria atomų skilimo metu. Tačiau tai nevyksta taip paprastai: reikia aplinkos, kurioje temperatūra aukštesnė už 30 milijonų kelvinų.
Žaidimai su technologija
MIT tokamako reaktorius – taip pavadintas dėl jo riestainio formos kameros – nebeveikia. Bet jo daugiau nei 20 metų termobranduolinės sintezės technologijų suteikė mums pakankamai duomenų, kaip reikėtų išlaikyti vykstančią reakciją. O štai ko vis dar nesuprantame – kaip išlaikyti tvarią reakciją – mus vis dar sulaiko, teigia Marmaras. „Taigi, žinome, kad sintezė veikia; žinome, kad veikia branduolinė fizika. Iš branduolinės fizikos pusės nėra jokių klausimų, – paaiškino jis. – Telikę technologiniai klausimai.“
Buvo pateikta sprendimų, kaip stabilizuoti branduolių sintezę, ir daug jų dabar bandomi. Marmaras, duodamas interviu, paminėjo du: „Tokamak Energy“ Jungtinėje Karalystėje bando sumažinti riestainio skylę savo reaktoriuje ir taip išgauti daugiau plazmos. Kitas bandymas vyksta MIT, kur tyrėjai stengėsi sustiprinti plazmą laikantį magnetinį lauką. 35 šalys finansuojama tarptautinį projektą ITER, didžiausią pasaulyje termobranduolinės sintezės eksperimentą.
Marmaras spaudimą jaučia ir už reaktoriaus ribų. „Privalome tai pradėti, nes branduolių sintezės energijos poreikis yra itin didelis, ypač dėl klimato kaitos“, – sakė jis „Inverse“. Jo manymu, branduolių sintezei dar yra kur pasistūmėti – o jei paskutinis bandymas nepavyks, progresas gali nusikelti dar dešimtmečiui. Marmaras supranta, kad net pasinėrus visa galva į tyrimus, suspėti iki ketvirtojo dešimtmečio gali būti nelengva. Aišku, šiek tiek spaudimo ir sveika konkurencija gali būti kaip tik tokia motyvacija, kurios reikia.
