Pastaruoju metu girdėjome ne vieną originalų būdą, kaip būtų galima išvalyti orbitoje aplink mūsų planetą besikaupiančias nuolaužas, vadinamas kosminėmis šiukšlėmis. Buvo pasiūlymų jas gaudyti tinklais arba sudeginti spinduliniais ginklais. O štai Navalio tyrimų laboratorija siūlo kiek lengviau įgyvendinamą, tačiau neigiamais šalutiniais efektais pasižymėti galintį švarinimosi kosmose metodą.
Balandžio mėnuo – švaros metas. Panašu, jog ne tik ant žemės, bet ir danguje. Pastaruoju metu girdėjome ne vieną originalų būdą, kaip būtų galima išvalyti orbitoje aplink mūsų planetą besikaupiančias nuolaužas, vadinamas kosminėmis šiukšlėmis. Buvo pasiūlymų jas gaudyti tinklais arba sudeginti spinduliniais ginklais. O štai Navalio tyrimų laboratorija siūlo kiek lengviau įgyvendinamą, tačiau neigiamais šalutiniais efektais pasižymėti galintį švarinimosi kosmose metodą.
Sumanymas gana paprastas: laboratorijos mokslininkai rekomenduoja orbitiniuose aukščiuose suformuoti volframo dulkių debesis, kuriomis apkibusios kosminės šiukšlės išsijudintų iš savo orbitų ir imtų leistis tankesnių atmosferos sluoksnių link.
Maždaug 900 km aukštyje atmosferos trauka (angl. k. – „drag of the atmosphere“) natūraliai iškreipia smulkesnių nuolaužų orbitas, priversdama iš lėto (per keletą dešimtmečių) leistis žemyn, pakol bus pasiektas tokių šiukšlių „krematoriumas“ – tankieji atmosferos sluoksniai. Tačiau labai svarbu yra tai, kad smulkiosios nuolaužos (iki 10 cm skersmens), kurias itin sunku susekti, veikiamos volframo dulkių savo orbitas keis pavojingai ilgai – keletą dešimtmečių ar net šimtmečių. O tai – neabejotina grėsmė palydovams ir erdvėlaiviams.
Metodo autoriai siūlo volframo dulkių debesį paskleisti maždaug 1090 km aukštyje taip, kad jų šydas apgaubtų visą planetą. Volframo dulkelių skersmuo tesiektų 30 mikrometrų. Kadangi volframas yra beveik dvigubai tankesnis už šviną, dulkelės, atsidūrusios ant kosminės šiukšlės paviršiaus ją suteiktų papildomos masės.
Labai pamažu – per keletą dešimtmečių – kosminės šiukšlės „priaugtų svorio“ ir pamažu nusėstų į minėtą 900 km aukštį, kur natūralios jėgos atmosferoje šiukšles įtrauks į tankiuosius atmosferos sluoksnius ir jos sudegs. Tokiu būdu kosminę erdvę nuo smulkių šiukšlių išvalyti būtų galima per artimiausius 25-erius ar 35-erius metus.
Skaitant šiuos argumentus galėjo iškilti tam tikrų klausimų. Pavyzdžiui, kokiu būdu volframo dulkių debesis gali paveikti įrangą, kurios nenorėtume išvesti ir orbitos (palydovus, orbitinius teleskopus ir kt.)? O kaip bus su jautria mokslinių palydovų optika ir saulės elementų panelėmis, kurios tiekia ryšių palydovams energiją? Ne mažiau svarbu žinoti, ar volframo dulkių šydas neaptrauks lengva miglele astronomų stebimo Visatos vaizdo ir nesumažins antžeminių teleskopų galimybių?
Kita vertus, orbitinių šiukšlių į kosmosą varu niekas nevarė, o ir jos pačios ekspedicijų ten nerengė. Visa tai – žmonių veiklos šalutiniai produktai. Tad orbitoje paskleisti dar daugiau nenatūralios kilmės objektų (volframo dulkių) nebūtinai gali būti tinkamiausias problemos sprendimo būdas.
Nors idėją dar reikėtų „nušlifuoti“, esminiai prieštaravimai iš principo gali būti eliminuoti. Kalbant apie palydovus ir kitus kosminius aparatus, ateityje šie gali būti konstruojami taip, jog skries aukščiau volframo dulkių šydo arba galės be jokio pavojaus skrieti debesies viduje. Volframas, ko gero, neturėtų „kandžioti“ ir jau iškeltų palydovų, kadangi šie aprūpinti skydais nuo šilumos ir radiacijos.
Žinoma, tai – toli gražu ne pakankamos prielaidos griebtis volframo debesų metodo, tačiau visiškas delsimas orbitinio „apsikuopimo“ klausimu yra mažai naudingas, tad apsvarstyti ir įvertinti derėtų įvairiausius siūlomus būdus, įskaitant ir šį.
