Metų pradžioje pasaulį sudrebino vadinamosios „islamo revoliucijos“. Nors jos unikalios, yra vienas bendras vardiklis, kuris minimas tiek užsienio, tiek mūsų spaudoje, kai apie jas kalbama. Turiu mintyje šiuolaikines komunikacijos priemones ir jų pagalbą organizuojant protesto demonstracijas. Visuotinai laikomasi nuomonės, kad šiuolaikinės tinklinės komunikacijos priemonės turėjo didelę įtaką šių bruzdėjimų pobūdžiui.
Metų pradžioje pasaulį sudrebino vadinamosios „islamo revoliucijos“. Nors jos unikalios, yra vienas bendras vardiklis, kuris minimas tiek užsienio, tiek mūsų spaudoje, kai apie jas kalbama. Turiu mintyje šiuolaikines komunikacijos priemones ir jų pagalbą organizuojant protesto demonstracijas. Visuotinai laikomasi nuomonės, kad šiuolaikinės tinklinės komunikacijos priemonės turėjo didelę įtaką šių bruzdėjimų pobūdžiui.
Teigiama, kad pagrindiniai jų dalyviai – jauni moderniosiomis technologijomis besinaudojantys žmonės, siekiantys nuversti užsisėdėjusius diktatorius. Internetas čia pateikiamas bemaž kaip lemiamas veiksnys.
Sunku prieštarauti pasaulinio tinklo svarbai, tačiau pervertinti interneto įtaką taip pat klaidinga. Apie tai kiek išsamiau.
Socialinis tinklas „Facebook“ ir mikrotinklaraščių sistema „Twitter“ yra pagrindiniai šiame kontekste minimi interneto resursai. Egipte „Facebook“ naudojasi daugiau nei 5 mln. gyventojų. Vienas iš pirmųjų antivyriausybinių egiptietiškų „Facebook“ grupės kūrėjų Waelas Ghonimas, nuo kurio, manoma, viskas ir prasidėjo, po grupės sukūrimo buvo įkalintas. Kitaip tariant, jo sukurta grupė buvo veikiau pirmoji žiežirba (arba paskutinis lašas), kurio trūko.
Sausio pabaigoje Egipte interneto ryšys buvo nutrauktas, bet „Google“ paleido alternatyvų informacinį tinklą, kuriam pakako ir paprasto telefono (Speak-to-tweet). Su sistemos pagalba buvo galima balsu padaryti įrašą „Twitter“ sistemoje. Duomenų apie tai, kiek buvo pasinaudota šia sistema, nėra, bet faktas, kad atjungus internetą susirinko dar daugiau žmonių, yra įrodytas.
Mano galva, tai tik patvirtina prielaidą, kad šiuolaikinės komunikacijos priemonės traktuotinos labiau įrankio nei „sukėlėjo“ prasme. Žmonės eina į gatves ne dėl to, kad prisijungia prie „Facebook“ grupės ar gauna „Twitter“ kvietimą, bet dėl to, jog valstybėje susiklostė tam tinkama situacija. Komunikacijos priemonės neabejotinai turi psichologinį, vienijantį poveikį, supratimą, kad esi ne vienas, tačiau situacija šalyje turi būti atitinkamai subrendusi.
Mobilumas, geolokacija ir socialumas – tai naujausios vystymosi tendencijos virtualybėje. Keista būtų manyti, jog Egipte gimus mergaitei, vardu Facebook Jamal Ibrahim (tokį vardą dukrai davė jaunas egiptietis, praneša „The Money Times“), kad socialumo didėjimas bus atsietas nuo šiuolaikinių komunikacijos priemonių.
Prisijungimo galimybė prie interneto jau tapatinama su esminėmis žmogaus teisėmis (nesenas Hillary Clinton pareiškimas) todėl kuriama nauja sąmokslo teorija. Jos esmė: Šiaurės Afrikoje vykstantys bruzdėjimai yra vis tų pačių CŽV agentų darbas, o internetas – piktojo prasimanymas.
Tikėtina, kad ši teorija vis labiau plis, kaip ir kiti diktatoriškų režimų bandymai riboti internetą, tačiau dar kartą norisi pabrėžti, kad šiuolaikinės tinklinės komunikacijos priemonės nėra tokios reikšmingos, kaip kad atrodo iš pirmo žvilgsnio. Giluminiai demokratėjimo procesai gimsta, bręsta ir stiprėja ne kompiuterių atmintyse, bet žmonių galvose.
