Technologija, giliai vandenyne registruojanti žemo dažnio garsus, gali padėti laiku pasirengti gamtos šėlsmui. Masačusetso technologijų instituto mechaninės ir okeanų inžinerijos profesorius Nicholasas Makris tvirtina, kad jo metodas ne tik leis numatyti uraganus prieš jiems pasiekiant sausumą, bet ir bus pigesnis nei specialių orlaivių skrydžiai tiesiai į štormo centrą.
Technologija, giliai vandenyne registruojanti žemo dažnio garsus, gali padėti laiku pasirengti gamtos šėlsmui.
Masačusetso technologijų instituto mechaninės ir okeanų inžinerijos profesorius Nicholasas Makris tvirtina, kad jo metodas ne tik leis numatyti uraganus prieš jiems pasiekiant sausumą, bet ir bus pigesnis nei specialių orlaivių skrydžiai tiesiai į štormo centrą.
Mokslininko siūlymas – povandeniniai mikrofonai, arba mikrofonai, panardinti giliai po vandenyno paviršiumi ir matuojantys uragano vėjo greitį pagal povandeninių garsų intensyvumą. Per uraganą pakilęs vėjas, bangos ir susidrumstęs vanduo sukelia veržlius žemo dažnio garsus, kurie, remiantis profesoriaus tyrimais, yra tiesiogiai proporcingi štormo jėgai ir gali anksti įspėti apie jo griaunamąją galią.
Kad gautų informacijos apie štormą, JAV meteorologai pirmiausia pasitelkia vadinamuosius „uraganų medžiotojus“ – lėktuvus, kurie gali įskristi į tykų uragano centrą, vadinamą akimi. Tačiau toks metodas nėra iš pigiųjų: vien tik skrydis, trunkantis 10 valandų, gali kainuoti apie 125 tūkst. litų. Į liūdnai pagarsėjusį uraganą „Katrina“ 2005-aisiais toks lėktuvas skrido 10 kartų.
„Tai labai brangi technologija“, – sako profesorius.
Tuo tarpu hidrofonai, N. Makris teigimu, yra patikima alternatyvi technologija: vienas jutiklis gali kainuoti apie 2,5 tūkst. litų ar mažiau. Daugkartinio naudojimo hidrofonų tinklą prieš audrą galėtų ištiesti laivai, tokią sistemą taip pat galima įrengti ir ant kabelių vandenyno dugne išilgai žinomų uraganų takų. Tokios sistemos galėtų aprėpti daug didesnę teritoriją ir labai pagelbėti šalims, kurios reguliariai kenčia nuo štormų, bet neturi pinigų brangesnėms stebėjimo technologijoms.
Floridos tarptautinio universiteto meteorologas Hughas Willoughby, per trejus darbo dešimtmečius skridęs į audras daugiau nei 400 kartų, technologiją giria, tačiau abejoja, ar hidrofonai netrukus pakeis lėktuvus.
„Turint omenyje tai, koks pavojus nuolat kyla JAV pakrantei, tai nėra labai tikėtina“, – mano mokslininkas. H. Willoughby pastebi, kad lėktuvai apie audras gali surinkti daugybę informacijos, kuri povandeniniams jutikliams yra neprieinama. Pavyzdžiui, orlaiviai gali įvertinti vėjo kryptį ir atmosferos slėgį.
Tačiau meteorologas įsitikinęs, kad nepaisant didelių išlaidų naujiems kabelių ar plūdurų tinklams, juos įrengti verta visų pirma dėl to, kad taip būtų galima gauti daug papildomos informacijos apie stichiją.
„Vargu ar kada išgirsite meteorologą besiskundžiant, kad duomenų per daug“, – sako specialistas.
Vulkaninės kilmės Socorro sala, esanti apie 320 km į vakarus nuo Meksikos uosto Manzanillo, didžiuojasi Nacionaline karinio jūrų laivyno baze, o taip pat – reputacija vietos, kurią uraganai siaubia dažniausiai. Pavyzdžiui, 1997-aisiais atūžusi „Linda“ smogė salai beveik 260 km/h jėga.
Padedamas Meksikos karinio jūrų laivyno, N. Makris praėjusiais metais netoli salos įrengė akustinį jutiklį. Tačiau pasitaikė kaip tik tie labai reti metai, kai Soccoro neaplankė jokia audra.
Vis dėlto mokslininkas nosies nenukabina. Jis tikisi gauti leidimą ir iki artėjančio kitų metų sezono į Ramiojo vandenyno bangas panardinti naują prietaisą.
