Nors vis dar tenka išgirsti, kad gamindami elektrą iš iškastinio kuro už ją mokėtume mažiau, realybė rodo visiškai priešingą situaciją. Žaliosios energetikos kryptį pasirinkusioje ir investicijas šioje srityje pastaraisiais metais nuosekliai didinusioje Lietuvoje elektra šiandien kainuoja mažiau nei anglimis ir dujomis daugiausia tebesiremiančioje kaimyninėje Lenkijoje.
Nors vis dar tenka išgirsti, kad gamindami elektrą iš iškastinio kuro už ją mokėtume mažiau, realybė rodo visiškai priešingą situaciją. Žaliosios energetikos kryptį pasirinkusioje ir investicijas šioje srityje pastaraisiais metais nuosekliai didinusioje Lietuvoje elektra šiandien kainuoja mažiau nei anglimis ir dujomis daugiausia tebesiremiančioje kaimyninėje Lenkijoje. Ekspertai taip pat pažymi, kad Lietuvos strategija plėtoti saulės ir vėjo energetika kartu stiprina ir energetinę nepriklausomybę bei artina šalį prie žaliojo kurso tikslų.
Asociatyvi Tautvydo Levinsko nuotr.
Praėjusiais metais, palyginti su 2023-iaisiais, elektros gamyba iš atsinaujinančiu šaltinių išaugo daugiau kaip trečdaliu, o iš viso mūsų šalis iš šių šaltinių pasigamino apie 70 proc. visos elektros energijos. Kaimyninėje Lenkijoje šie skaičiai buvo gerokai kuklesni – šioje valstybėje generacija iš atsinaujinančių šaltinių sudarė vos apie 30 proc. visos pagamintos elektros energijos.
Žaliųjų energijos sprendimų bendrovės „Enefit“ vadovas Valdemar Fiodorovič sako, kad šie skaičiai ne tik atskleidžia skirtingas abiejų valstybių energetikos strategijas, bet ir yra pagrindinė priežastis, kodėl lietuviai už elektros energiją moka gerokai mažiau nei lenkai, kurių šalies elektros gamybos struktūroje iki šiol dominuoja anglys ir dujos.
Kai kuriais mėnesiais kainos skiriasi dvigubai
„Nord Pool“ elektros biržos duomenimis, nuo praėjusių metų pradžios buvo vos du mėnesiai, kai elektra Lenkijoje buvo pigesnė nei Lietuvoje. Visą kitą laiką už elektrą mažiau mokėjo lietuviai, ir skirtumas nebuvo simbolinis. Pavyzdžiui, praėjusį rugsėjį vidutinė didmeninė elektros kaina Lietuvoje buvo 84 Eur/MWh, kai Lenkijoje – 107,5 Eur/MWh. Dar didesnis skirtumas fiksuotas šių metų liepą, kuomet Lietuvoje vidutinė didmeninė elektros kaina siekė vos 46,3 Eur/MWh, o Lenkijoje – 102,4 Eur/MWh arba beveik 6 ct/kWh brangiau.
„Lenkija pati kasą anglis, todėl ilgą laiką šioje šalyje tai atrodė kaip pigus ir patikimas energijos šaltinis. Tačiau pastaraisiais metais situacija pasikeitė – iškastinio kuro kainos tapo nepastovios, o taršos mokesčiai auga – tai reiškia, kad kiekviena tokiu būdu pagaminta elektros kilovatvalandė papildomai brangsta. Baltijos šalys eina kitu keliu. Mes vis daugiau energijos gaminame iš saulės ir vėjo, todėl tampame atsparesni tiek žaliavų, tiek taršos mokesčių šuoliams. Tad tai ne tik ekologiškas, bet ir ekonomiškai naudingas pasirinkimas“, – akcentuoja V. Fiodorovič.
Europos Sąjungoje veikia apyvartinių taršos leidimų prekybos sistema, kuri reiškia, kad kuo daugiau anglies dioksido išmeta elektrinė, tuo daugiau ji turi sumokėti už teisę tai daryti. Anglys yra vienas taršiausių energijos šaltinių, todėl jomis kūrenamų elektrinių gaminama elektra galutiniams vartotojams kainuoja žymiai brangiau. Tad Lietuvos strategija judėti atsinaujinančios energetikos kryptimi ne tik atitinka žaliuosius ES tikslus, bet ir mažina elektros kainas.
„Naujausiais Pasaulio banko duomenimis, Lietuvoje CO2 emisija vienam gyventojui yra maždaug trečdaliu mažesnė nei Lenkijoje. Mūsų kaimynai už tai susimoka, jau nekalbant apie aplinkosauginį aspektą“, – pažymi „Enefit“ vadovas.
Žalioji energija – daugiau stabilumo
V. Fiodorovič teigimu, nors kartais galvojama, kad atsinaujinantys šaltiniai negali užtikrinti tokio kainų stabilumo kaip iškastinis kuras, tačiau būtent atsinaujinančios energetikos plėtra Baltijos šalyse tapo viena svarbiausių priežasčių, kodėl mūsų regiono kainos ilgainiui tampa stabilesnės.
Nors trumpalaikius svyravimus vis dar lemia oro sąlygos ar elektros jungčių gedimai, ilgalaikė tendencija aiški – pasiekus tam tikrą investicijų lygį atsinaujinantys šaltiniai pasižymi didesniu stabilumu nei žaliavų rinkos.
„Nepalankus oras gali paveikti kainas kelioms dienoms, tačiau ilguoju laikotarpiu atsinaujinantys šaltiniai užtikrina mažesnes kaina vartotojams. Tad nors dar prieš keletą metų netrūko skeptiškų atsinaujinančios energetikos vertinimų, dabar matome, kad būtent šis kelias yra teisingas ir jau duoda apčiuopiamų rezultatų“, – sako V. Fiodorovič.
Jis pažymi, kad Lietuvos atveju investicijos į atsinaujinančių išteklių energetiką yra nacionalinio saugumo garantas, nes mūsų šaliai ir visam Baltijos regionui, neturinčiai didelių nuosavų iškastinio kuro resursų, tik žalioji energija gali užtikrinti energetinę nepriklausomybę.
„Žinoma, sėkminga žaliosios energetikos plėtra kelia ir naujų iššūkių, prie kurių reikės prisitaikyti. Vis daugiau atsinaujinančios energijos elektros sistemoje reiškia, kad infrastruktūra turi gebėti valdyti gamybos svyravimus. Šiandien vienas svarbiausių uždavinių – energijos kaupimo sistemų plėtra. Reikia investuoti į infrastruktūrą, kuri ne tik galėtų kaupti perteklinę energiją, bet ir būtų integruota su pažangiomis valdymo technologijomis, kurios leistų balansuoti sistemą ir efektyviai dalyvauti elektros rinkose“, – teigia V. Fiodorovič.
„Enefit“ vadovas taip pat akcentuoja, kad būtina toliau stiprinti elektros jungtis su Vakarų Europa, todėl elektros perdavimo sistemos operatorės „Litgrid“ planai didinti Lietuvos ir Lenkijos elektros jungties „LitPol Link“ pralaidumus taip pat sukurs geresnes sąlygas tolimesnei atsinaujinančių išteklių energetikos plėtrai.
