Dar visai neseniai robotai buvo milžiniški, griozdiški kūriniai, daugiausia eksploatuojami pramoniniame sektoriuje, atliekantys sudėtingas, grubias funkcijas. Tačiau pastaraisiais metais situacija ėmė keistis. Stambiems, nedinamiškiems robotams vieta pamažu užleidžia modernūs, socialiniai robotai.
Dar visai neseniai robotai buvo milžiniški, griozdiški kūriniai, daugiausia eksploatuojami pramoniniame sektoriuje, atliekantys sudėtingas, grubias funkcijas. Tačiau pastaraisiais metais situacija ėmė keistis. Stambiems, nedinamiškiems robotams vieta pamažu užleidžia modernūs, socialiniai robotai.
Kūrėjų „Softbank Robotics“ išradimai Nao, Pepper ir Romeo turi galvą, dvi rankas. Jie ekspresyviai modernūs, tačiau būtent dėl unikalaus stilizuoto dizaino neišvengia „uncanny valley“ (liet. slėpingo-šiurpaus slėnio) efekto, t. y. žmogus-robotas yra pakankamai realistiškas, jog atrodytų kaip žmogus, tačiau pakankamai „dirbtinis“, kad keltų baimę. Žinoma, yra ir tokių versijų kaip prancūzų kompanijos „Blue Frog Robotics“ kūrinys „Buddy“, kuris yra labiau animuotas nei žmogiškas. Pastarajai kategorijai galima priskirti ir daug dėmesio sulaukusį šeimos robotą Jido.
Kas yra socialiniai robotai?
Bendruoju aspektu socialiniai robotai yra mechaniniai kūriniai suprojektuoti komunikuoti su žmonėmis.
Profesorė ir Jido kūrėja Cynthia Breazeal viename savo tyrimų apie socialinius robotus rašo, jog socialinius robotus apibrėžia tai, jog jie turi galimybę bendrauti su tikrais žmonėmis linksmai, maloniai bei įdomiai. Labiausiai pastebima ypatybė robotų ir žmonių bendravime yra, žinoma, emocija, kurią novatoriškų įrenginių kūrėjai realizuoja įvairiais – kartais labiau žmogiškais bei intelektualiais, kartais daugiau animuotais ir emocionaliais – būdais. Vis dėlto C. Breazeal moksliniame tyrime pateikia išvadą, jog socialiniam robotui suteikus neverbalinio bendravimo galimybę, jo komunikacijos su žmonėmis kokybė taptų kur kas geresnė.
Visgi kol kas rinkoje pristatomi socialiniai robotai, anot MIT docentės Elaine Chen, yra gudrybė. Jie domina, tačiau nėra pasiekiami ar netgi iš tiesų reikalingi. Pavyzdžiui, „Softbank Robotics“ gaminių linija (Nao, Romeo) yra orientuota į technologijų žinovus, kūrėjus, o ne paprastus žmones. O draugiškasis Pepper sprendžia pirkėjų problemas, tačiau neretai kyla klausimas – kokias? Vis dėlto, anot E. Chen, sunku paneigti, kad toks robotas kaip Pepper turi emocinį intelektą, galintį jį paversti pakankamai kokybišku kompanionu namų aplinkoje.
Nėra paslaptis, jog vaikai bei senyvo amžiaus žmonės reikalauja daugiau priežiūros ir dėmesio, ir nors nepaisant to, kad robotai negali pakeisti tikro žmogaus globos bei rūpesčio, kuris yra būtinas vaikams ir kurio trokšta garbingo amžiaus asmenys, tikėtina, jog mechaninis draugas taptų bent laikinu pagalbininku, padedančiu gražiau, linksmiau bei, žinoma, saugiau praleisti laiką.
Taip pat verta nepamiršti ir sumanių robotų, gebančiu pasirūpinti namų ruoša. Kol kas jie elementarių prietaisų pavidalo, tačiau sunku nuspėti, galbūt ateityje novatoriški, sumanūs dulkių siurbliai taps universaliais, nuo žmonių išvaizda nesiskiriančiais humanoidais, kurie puikiai tvarkysis mūsų namuose?
