Jei kompiuterių technika ir toliau bus tobulinama tiesiog montuojant daugiau elementų, naujo tipo aušinimo sistemos taps būtinos. Mokslininkai sugalvoja vis naujų būdų, kaip atvėsinti vis labiau kaistančią įrangą. Spartinimo entuziastai jau seniai pastebėjo, kad skysčiu aušinamos sistemos yra kur kas efektyvesnės nei aušinamos oru.
Jei kompiuterių technika ir toliau bus tobulinama tiesiog montuojant daugiau elementų, naujo tipo aušinimo sistemos taps būtinos. Mokslininkai sugalvoja vis naujų būdų, kaip atvėsinti vis labiau kaistančią įrangą. Spartinimo entuziastai jau seniai pastebėjo, kad skysčiu aušinamos sistemos yra kur kas efektyvesnės nei aušinamos oru. Skysčiu aušinamose sistemose šiluma išsklaidoma ne ties procesoriumi, o toliau esančiame radiatoriuje. Pati šiluma perimama tuo pačiu fiziniu kontaktu – priglaudžiant šilumokaitį.
Atsižvelgdami į tai, kad ateities integrinės schemos gali generuoti kur kas daugiau šilumos, Purdue universiteto inžinieriai nusprendė atsisakyti įprasto šilumokaičio ir aušinimo skystį leisti tiesiai per procesorių. Grupė planuoja sukurti aušinimo sistemą, telpančią integriniame luste. Sukurtame lusto prototipe įrengti vandens pripildomi apie 100 mikrometrų (maždaug žmogaus plauko storio) kanalai. Tiekiant įtampą į dalį kanale esančių elektrodų, suformuojamas elektrinis laukas, veikiantis skystį. Prijungus įtampą prie toliau esančių elektrodų, galima suformuoti kintamą elektrinį lauką, kuris skystyje esančius jonus stums lauko kitimo kryptimi.
Elektrohidrodinaminis efektas žinomas jau seniai, tačiau praktikoje buvo naudojamas gana retai, mat didelėms skysčio masėms išjudinti reikia daug energijos. Pavykus sukurti mikroskopinę sistemą pastebėta, kad jos naudingumo koeficientas gerokai didesnis. Norėdami paspartinti skysčio tėkmę, kanalo viršuje mokslininkai įrengė pjezoelektrinę membraną, kuri vibruodama sudaro papildomą slėgių skirtumą. Bandomoji „pjezopompa“ skysčio tėkmę paspartino maždaug 13 proc., tačiau, remiantis teoriniais skaičiavimais, ją galima paspartinti iki 100 proc.
Skysčiams išjudinti galima pasitelkti ir magnetines medžiagų savybes. Maždaug prieš metus rašėme apie eksperimentinę Tokijo universiteto darbuotojų sukurtą sistemą, kurioje magnetinis skystis judinamas nuolatinio magneto. Įkaitęs skystis netenka magnetinių savybių, todėl išstumiamas atkeliaujančio šalto skysčio, šių savybių dar turinčio. Didžiausi tokios sistemos privalumai – tyla ir ji nereikalauja energijos sąnaudų. Tačiau galima apsieiti ir be skysčių...
Kembridžo universiteto specialistai nusprendė aušinti tiesiog magnetiniu lauku. Jiems pavyko sukurti kobalto, mangano, germanio ir silicio lydinį, kuris, veikiamas magnetinio lauko, atšąla. Naudojant tokią medžiagą, galima sukurti iki 40 procentų efektyvesnius šaldytuvus nei dabar. Magnetiniai šaldytuvai visiškai neterštų aplinkos, nes juose nebūtų šiltnamio efektą sukeliančio freono. Magnetinis laukas keičia medžiagos magnetinę būseną. Medžiagos atomams lygiuojantis pagal magnetinio lauko linijas, medžiaga gali įkaisti (dėl sumažėjusios šiluminės talpos gaunamas teigiamas magnetokalorinis efektas) arba atšalti (dėl padidėjusios šiluminės talpos gaunamas neigiamas magnetokalorinis efektas).
Magnetokalorinis efektas buvo nagrinėjamas dar 1881 metais. E. Warburgas pastebėjo, kad kai kurios medžiagos, veikiamos magnetinio lauko, keičia savo temperatūrą. Tačiau iki šiol žinomas medžiagas bei jų lydinius reikėjo veikti keleto teslų stiprumo magnetiniais laukais (10 000 kartų stipresniais už Žemės magnetinį lauką), kad jų temperatūra pasikeistų keletu laipsnių. Be to, veikliajam elementui reikėjo naudoti retą ir brangų gadolinį arba nuodingąjį arseną.
