Karališkosios Aeronautikos draugijos susirinkime pranešimą skaitęs Cranfieldo universiteto aerokosminės inžinerijos profesorius Ianas Pollas, „Omega“ projekto technologinis vadovas, ragina pradėti didelio masto tyrimų programą, kuri leistų aviacijos pramonei pereiti nuo naftos prie branduolinės energijos. Profesorius savo pranešime priminė, kad Šaltojo karo metais atlikti eksperimentai patvirtino, jog nėra jokių neįveikiamų kliūčių branduolinių reaktorių varomiems lėktuvams kurti.
Jei D. Britanijos vyriausybės lėšomis vykdomas „Omega“ projektas bus sėkmingas, kai kurie mūsų dar spės paskraidyti keleiviniais lėktuvais, kuriems energiją tieks branduoliniai reaktoriai.
Šaltojo karo laikais pradėta kurti strateginių bombonešių su branduoliniais reaktoriais, kurie nenusileisdami savaites ar mėnesius galėtų patruliuoti padangėje vykdydami atominio atgrasymo strategijos planus, technologija artimiausiais dešimtmečiais gali patirti renesansą. Pasak britų dienraščio „Times“, šalies vyriausybės finansuojamo „Omega“ projekto, kuriuo siekiama sumažinti aviacijos žalą aplinkai, vykdytojų, dar šiame amžiuje keleiviniai lėktuvai su branduoliniais reaktoriais skraidins milijonus keleivių.
Tokie aviacinio žibalo nenaudojantys lėktuvai, kurių keleiviai sėdės už keliolikos ar keliasdešimt metrų nuo veikiančio branduolinio reaktoriaus, galės nenutūpdami skraidyti iš Londono į Australiją ar Naująją Zelandiją, nes nebereikės leistis pusiaukelėje pasipildyti degalų. Iš naftos gaminamo kuro nenaudojantys lėktuvai neterš atmosferos anglies dvideginiu, o tai padės mažinti pasaulinį atšilimą, teigia dienraštis.
Karališkosios Aeronautikos draugijos susirinkime pranešimą skaitęs Cranfieldo universiteto aerokosminės inžinerijos profesorius Ianas Pollas, „Omega“ projekto technologinis vadovas, ragina pradėti didelio masto tyrimų programą, kuri leistų aviacijos pramonei pereiti nuo naftos prie branduolinės energijos.
Profesorius savo pranešime priminė, kad Šaltojo karo metais atlikti eksperimentai patvirtino, jog nėra jokių neįveikiamų kliūčių branduolinių reaktorių varomiems lėktuvams kurti.
„Times“ rašo, kad praėjusio amžiaus 6-ąjį dešimtmetį JAV ir Sovietų Sąjunga pradėjo gaminti eksperimentinius branduolinius lėktuvus. Jų koncepcija rėmėsi prielaida, kad tokie strateginiai bombonešiai galės labai ilgai patruliuoti atakai tinkamu atstumu nuo savo taikinių.
1955–1957 m. eksperimentinis JAV karo lėktuvas „Convair NB-36H“ (B-36H-20-CF)
atliko 89 skrydžius su jame veikiančiu 3 MW galios oru aušinamu branduoliniu reaktoriumi.
(„WikimediaУ nuotr.)
Jungtinėse Valstijose buvo išbandytas branduolinio reaktoriaus varomas reaktyvinis aviacinis variklis, vėliau virš Vakarų Teksaso ir pietinės Naujosios Meksikos valstijos dalies buvo vykdomi pirmojo lėktuvo su „skraidančiu reaktoriumi“ bandymai. Reaktorius buvo sumontuotas B-36 strateginiame bombonešyje, kurio įgulos kabina buvo padengta švinu. Eksperimentų metu lėktuvas naudojo įprastus degalus, tačiau jame įrengtas reaktorius vis dėlto veikė – buvo siekiama įrodyti, kad lėktuvo įgula gali būti patikimai apsaugota nuo radiacijos.
Kiekvieno skrydžio metu eksperimentinį B-36 lydėjo desantinis lėktuvas su jūrų pėstininkais, kurie avarijos atveju turėjo nusileisti parašiutais ir izoliuoti reaktyviomis medžiagomis užkrėstą vietovę.
Branduolinių lėktuvų bandymų programos buvo nutrauktos 7-ojo dešimtmečio pradžioje, kai abi šalys nusprendė, kad dėl tarpžemyninių balistinių raketų tokie eksperimentai neteko prasmės, rašo „Times“.
„Mes turime ieškoti sprendimo, kaip būtų galima iki nulio sumažinti žalingą aviacijos poveikį aplinkai kartu užtikrinant nepertraukiamų skrydžių galimybę“, – dienraščiui sakė profesorius I. Pollas. Pasak jo, reikia kurti naujos kartos lėktuvus, kurie nenaudotų aviacinio žibalo. „Kad ši idėja reali, buvo patvirtinta prieš 50 metų, bet aš manau, kad prireiks dar maždaug 30 metų, kol pavyks įtikinti žmones skraidyti tokiais lėktuvais“, – pastebėjo mokslininkas.
Anot jo, viena didžiausių problemų – įrodyti, kad lėktuvo įgula ir keleiviai bus patikimai apsaugoti nuo reaktoriaus skleidžiamos radiacijos. „Tai jau padaryta povandeniniuose laivuose. Lėktuvuose tokie reaktoriai galėtų būti montuojami po sparnais – kartu su varikliais. Pavojų, kad katastrofos atveju į aplinką iš pažeistų reaktorių pateks radioaktyvios medžiagos, esą sumažintų jų „katapultavimo“ prieš pat susidūrimą galimybė: reaktoriai ant žemės būtų nuleisti parašiutais.
Pasak mokslininko, pagal patį blogiausią scenarijų, tai yra, jei reaktorių saugantis šarvas vis dėlto būtų pažeistas, radioaktyviomis medžiagomis būtų užkrėstas vos kelių kvadratinių kilometrų plotas.
„Jei norime naudotis oro kelionių patogumais nekeldami pavojaus aplinkai, turime pereiti prie branduolinės energijos. Jeigu aviacija liks prikaustyta prie mineralinio kuro, ji pateks į didelę bėdą“, – tvirtino profesorius I. Pollas.
Jo teigimu, belieka apgailestauti, kad branduolinė energija buvo ilgai demonizuojama, nors jos nauda žmonijai yra nepaprastai didelė.
Alternatyva branduolinę energiją naudojantiems lėktuvams esą galėtų būti nebent orlaiviai su vandeniliniais varikliais. Tačiau šiuo atveju tektų įveikti sunkią technologinę kliūtį: nors vandenilis yra tinkamas energijos šaltinis antžeminėms transporto priemonėms, jo kaloringumas kur kas mažesnis, nei žibalo, todėl bus labai sunku suprojektuoti tolimiems reisams skirtą keleivinį lėktuvą, kuris galėtų pasiimti būtiną vandenilio degalų kiekį.
Žurnalo „Flight International“ techninis redaktorius Robas Coppingeris „Times“ sakė manąs, kad labiau tikėtina, jog branduoliniai reaktoriai bus naudojami nepilotuojamuose žvalgybiniuose ar koviniuose lėktuvuose, nes juose nereikės tokios sunkaus nuo radiacijos saugančio skydo, kaip keleiviniuose.
