Generatyvinis dirbtinis intelektas (DI) šiandien gali beveik identiškai atkurti profesionalaus fotografo ar tapytojo kūrinį, tačiau kartu su vaizdu jis „išplauna“ ir teisinę jo apsaugą. VDA Klaipėdos fakulteto studento atliktas eksperimentas parodė, kaip viena iteracija, naudojant populiariausią DI įrankį, panaikina autorystės pėdsakus ir paverčia kūrinį „niekieno“ nuosavybe.
Generatyvinis dirbtinis intelektas (DI) šiandien gali beveik identiškai atkurti profesionalaus fotografo ar tapytojo kūrinį, tačiau kartu su vaizdu jis „išplauna“ ir teisinę jo apsaugą. Vilniaus dailės akademijos (VDA) Klaipėdos fakulteto studento atliktas eksperimentas parodė, kaip viena iteracija, naudojant populiariausią DI įrankį, panaikina autorystės pėdsakus ir paverčia kūrinį „niekieno“ nuosavybe.
Vilniaus dailės akademijos, Klaipėdos fakulteto studentas Tomas Bičkus, vadovaujamas doc. Martyno Lapo, atliko tyrimą, kuriuo siekė praktiškai ištirti vadinamąjį „autorystės išplovimą“ (angl. copyright washing, copyright laundering). Eksperimentas atskleidė fundamentalią įtampą tarp sparčios technologijų plėtros ir kūrėjų intelektinės nuosavybės apsaugos.
Masinis duomenų rinkimas
Šiuolaikiniai DI modeliai kuriami naudojant milžiniškas duomenų bazes. Jose viešai prieinamas turinys kopijuojamas masiškai, dažnai nepaisant autorių atsisakymo signalų „robots.txt“ ar etinių standartų.
„Techniniai procesai, tokie kaip tokenizacija ar semantinis filtravimas, originalius kūrinius paverčia anoniminiais statistiniais vienetais. Taip profesionalios nuotraukos ar tekstai praranda savo pradinę tapatybę dar prieš patenkant į galutinio vartotojo rankas“, – teigiama tyrime. Tokia praktika išprovokavo pasaulines bylas, tokias kaip „Getty Images“ ieškinys prieš „Stability AI“.
Eksperimentas: kaip išnyksta autoriaus pėdsakai
Siekdamas įrodyti, kaip paprastai gali būti „išplaunama“ autorystė, Tomas Bičkus pasitelkė klasikinį J. M. Whistlerio paveikslą „Whistlerio motina“ ir VDA Klaipėdos fotografijos studijoje sukurtas autorines fotografijas (modelis – Veronika Daukšaitė), kur jis atkūrė minėto paveikslo kompoziciją.
Eksperimento eiga buvo tokia:
1. Parengimas: Fotografijos buvo apdorotos „Adobe Photoshop“ programa, į jas įrašant aiškius autorystės metaduomenis.
2. DI apdorojimas: Šie vaizdai įkelti į „OpenAI ChatGPT“ įrankį su nurodymu sugeneruoti vizualiai identišką vaizdą, nekeičiant parametrų.
3. Rezultatas: Gautas vaizdas techniškai ir vizualiai buvo beveik identiškas originalui, tačiau rinkmenos vidus, metaduomenų lygmeniu, pasikeitė neatpažįstamai.
Naudojant „Jimpl“ metaduomenų analizės įrankį, paaiškėjo skirtumas: originali fotografija turėjo 120 EXIF metaduomenų įrašų, fiksuojančių autorių, datą ir įrangą. Po DI apdorojimo jų liko vos 17, o bet kokios nuorodos, nusakančios tikrąjį autorių – išnyko.
Teisinė „pilkoji zona“
Pasak tyrimo autorių, DI įrankiai vaizdą pergeneruoja pikselių lygmeniu ir fiziškai pašalina EXIF/IPTC informaciją. Pagal dabartinę teismų praktiką (pvz., JAV Autorių teisių biuro sprendimus, LR autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymą), kūriniai, sukurti išimtinai DI pagalba, negali būti saugomi autorių teisių, nes jiems trūksta „žmogaus autorystės“ elemento.
„Tai sukuria rimtą spragą teisinėje sistemoje. Nesąžiningi asmenys gali paimti svetimą dizainą ar iliustraciją, įkelti į DI įrankį ir pristatyti kaip laisvai naudojamą kūrinį ar turinį“, – nurodoma tyrime.
Eksperimentas patvirtina, kad DI gali veikti kaip savotiškas „autorystės filtras“. Jei pažeidėjas pasinaudoja šiomis technologijomis, autoriaus galimybės apginti savo teises teisme tampa itin sunkios, nes aiškus plagiatas techniškai tampa nauja rinkmena be jokių autorystės pėdsakų. Tai verčia kelti klausimą: kaip apsaugoti kūrėjus pasaulyje, kuriame originalumą galima ištrinti vienu mygtuko paspaudimu?
