Ar esate atsidūrę situacijoje, kai su bendrakursiu vienodai atsakėte į klausimus, tačiau gavote skirtingus įvertinimus? O gal teko patirti, kad jūs ir kolega turite tokias pačias žinias bei gebėjimus, bet geresnį darbo pasiūlymą gauna jis – vien todėl, kad savo gyvenimo aprašyme (CV) gebėjo įtikinamiau pristatyti stipriąsias puses?
Ar esate atsidūrę situacijoje, kai su bendrakursiu vienodai atsakėte į klausimus, tačiau gavote skirtingus įvertinimus? O gal teko patirti, kad jūs ir kolega turite tokias pačias žinias bei gebėjimus, bet geresnį darbo pasiūlymą gauna jis – vien todėl, kad savo gyvenimo aprašyme (CV) gebėjo įtikinamiau pristatyti stipriąsias puses?
 Prof. dr. Simona Ramanauskaitė |
|---|
Vilniaus Gedimino technikos universiteto profesorė, projekto „SustAInLivWork“, kuriančio Dirbtinio intelekto kompetencijų centrą Kaune, narė dr. Simona Ramanauskaitė sako, kad tokios patirtys gali kelti nesąžiningumo jausmą ir priversti abejoti visa sistema.
„Vis dėlto sprendimą priimantis asmuo nebūtinai vadovaujasi blogais ketinimais – jis, kaip ir kiekvienas žmogus, gali būti paveiktas įvairių aplinkybių: nuotaikos, nuovargio, asmeninės patirties ir kt. Jei kompetencijų vertinimas būtų formalizuotas – perduotas dirbtiniam intelektui (DI) arba aiškiai apibrėžtas taisyklėmis, be laisvos interpretacijos, procesas taptų tikslesnis ir geriau atskleistų tikrąjį asmens potencialą“, – pabrėžia ji.
Pasak S. Ramanauskaitės, kompetencijų formalizavimas leistų ne tik identifikuoti konkretaus žmogaus žinių ar įgūdžių spragas bei numatyti jų tobulinimo kelius, bet ir suteiktų aiškesnę struktūrą. Tai padėtų nustatyti, kokių specialistų reikia darbo rinkai, o įmonėms palengvintų darbuotojų atranką ir leistų tiksliau įvertinti kandidatų tinkamumą konkrečioms pozicijoms.
Kompetencijų portfelis – ateities CV priedas
S. Ramanauskaitė aiškina, kad kompetencijų formalizavimas vykdomas apibrėžiant skirtingų žinių ir įgūdžių struktūrą bei jų tarpusavio ryšius. Pavyzdžiui, skaitymo gebėjimą sudaro raidžių atpažinimas, žodžių ir sakinių prasmės suvokimas bei kiti esminiai elementai. Jei bent vienas iš jų neįvaldytas, pilnavertis įgūdis tampa neįmanomas.
„Turėdami detalią medžio ar grafo struktūrą, galime kiekvienam mokiniui, studentui ar darbuotojui sudaryti asmeninį portfelį, kuriame atsispindėtų, kokias žinias ir įgūdžius jis jau įgijo, koks yra jo pasirengimo lygis skirtingose srityse bei kokios galimos tolesnės tobulėjimo kryptys. Tai suteiktų galimybę objektyviau įvertinti žmogaus kompetencijų visumą ir taptų pagrindu DI teikti individualizuotas karjeros rekomendacijas“, – pažymi ji.
Kompetencijų medžio ar grafo sudarymui neužtenka vien faktinių žinių – čia pasitelkiami įvairių sričių aprašai, mokomosios medžiagos struktūra, darbo skelbimų bei mokslinių straipsnių duomenys. Tokiu būdu galima ne tik įvertinti esamas žinių ir įgūdžių klasifikacijas, bet ir atspindėti nuolat kintančios rinkos poreikius, naujų technologijų bei inovacijų atsiradimą.
Kaip žinoti, ar pasirinkta studijų programa nuves į svajonių darbą?
Pasak Vilniaus Gedimino technikos universiteto profesorės, šiuo metu kompetencijų formalizavimo įrankis testuojamas tarp universiteto studentų. Jis leidžia pamatyti, kokias kompetencijas ugdo konkreti studijų programa, kaip jos kinta studijų metu ir kiek studento turimos žinios bei įgūdžiai atitinka darbo rinkos reikalavimus.
„Išplėtus šio įrankio taikymą ir užtikrinus, kad aukštosios mokyklos nuosekliai formuotų studentų kompetencijų portfelius, jie galėtų tapti patikimu ir formaliu gyvenimo aprašymo priedu. Įmonės, turėdamos prieigą prie tokių portfelių, galėtų objektyviau atrinkti tinkamus darbuotojus, o studentai – gauti tikslesnes rekomendacijas, kokias kompetencijas tobulinti, kad neatsiliktų nuo rinkos pokyčių ar net juos pranoktų“, – sako ji.
Kol kas darbo rinkos analizė orientuota į Lietuvos kontekstą, tačiau artimiausiu metu planuojama ją plėsti, integruojant kitų šalių tendencijas. Tai leistų išsamiau atskleisti tarptautiškumo dimensiją ir geriau suprasti skirtingų šalių darbo rinkų specifiką.
„SustAInLivWork“ mokslininkė pažymi, kad įrankis bus išbandomas ir kitose studijų kryptyse bei, tikėtina, diegiamas skirtingose aukštosiose mokyklose. Jei koncepcija pasiteisins aukštajame moksle, ateityje ji galėtų būti pritaikyta ir Lietuvos mokyklose. Tokiu atveju mokiniai galėtų lyginti studijų programas pagal ugdomas kompetencijas, jų sąsajas su darbo rinka bei įvertinti, kurios programos labiausiai dera su turimu kompetencijų portfeliu ir planuojama karjera.
„Tai būtų įgyvendinama vertinant, ar mokinio turimas kompetencijų lygis atitinka pasirinktą studijų programą. Jeigu jis jau geba daugiau, nei numatyta ugdyti programoje, studijos gali pasirodyti nepakankamos ar neįtraukiančios. Jei spragų pernelyg daug ir pasirengimas nepakankamas, studijų metu gali pritrūkti pagrindo aukštesnio lygio įgūdžiams įgyti. Tokiu atveju tikslingiau rinktis kitą, labiau tinkamą programą, arba dar prieš studijas skirti laiko trūkstamoms kompetencijoms įgyti“, – pastebi ji.
Daugelis mokinių ir studentų ne visada tiksliai žino, kokių žinių bei įgūdžių reikės dirbant konkrečiose pareigose ir ar pasirinkta studijų programa tikrai suteiks reikiamas kompetencijas. Susiejus programose ugdomas kompetencijas su darbo rinkoje keliamais reikalavimais, dar prieš priimant sprendimą būtų galima įvertinti, kaip programa dera su skirtingomis pareigomis, jų įvairove ir karjeros galimybėmis.
Darbo rinkos pokyčiai: kokių įgūdžių reikės rytoj?
S. Ramanauskaitės teigimu, šiandien vis aiškiau matyti auganti DI sprendimų įtaka darbo rinkos dinamikai.
„Įdomu tai, kad nemaža dalis įmonių dar nėra iki galo supratusios, kaip veiksmingai pritaikyti DI savo veikloje. Tačiau siekdamos neatsilikti nuo konkurentų, jos ieško darbuotojų, galinčių automatizuoti procesus, pasitelkiant generatyviojo DI (angl. GenAI) sprendimus. Ši tendencija dažniausiai pastebima mažesnėse įmonėse“, – pažymi ji.
Tuo tarpu informacinių ir ryšių technologijų (IRT) sektoriaus lyderiai dar iki generatyviojo DI įrankių išpopuliarėjimo aktyviai ieškojo specialistų, dirbančių DI, mašininio mokymosi, tvarių technologijų, kibernetinio saugumo, debesų kompiuterijos ir kitose srityse. Iš tokių profesionalų tikimasi gebėjimo greitai perprasti naujas technologijas, kritiškai vertinti situaciją, diegti jau sukurtus bei kurti naujus išmanius sprendimus, matyti visą IT ekosistemą ir koordinuoti skirtingas jos komandas.
Pastarųjų metų pokyčiai atskleidžia ir mažėjantį pradedančiųjų programuotojų bei klientų aptarnavimo specialistų poreikį. Šią tendenciją lemia spartus generatyviojo DI tobulėjimas: šiandien paprastesnių programinių sistemų kodą galima sugeneruoti automatiškai, o klientų užklausas vis dažniau aptarnauja pokalbių robotai.
Vis dėlto tai nereiškia, kad šie įgūdžiai tampa nereikalingi. „Priešingai – programavimo pagrindai ir IT srities supratimas vis labiau įsitvirtina kaip būtinos bazinės žinios, reikalingos ne tik IRT sektoriuje, bet ir už jo ribų“, – pabrėžia „SustAInLivWork“ mokslininkė.
Todėl šios kompetencijos išlieka aktualios, tačiau kartu ryškėja ir naujų gebėjimų poreikis: DI technologijų išmanymas ir jų taikymas, tvarumo bei duomenų privatumo principų suvokimas, naudotojo patirties kūrimas ir vertinimas, debesų kompiuterijos ir didelio našumo skaičiavimo platformų įvaldymas. Ne mažiau svarbus tampa ir minkštųjų įgūdžių – kritinio mąstymo, adaptyvumo, komunikacijos, kūrybiškumo bei nuolatinio mokymosi – ugdymas.
